Prieš metus.
2011 metai. Kovo 5 diena.
Bėgau lietingu Londono keliu. Nors buvo pavasaris dangų vis tiek buvo užgulę tamsūs ir dideli debesys. Kiekvienas kažkur skubėjo, taip pat ir aš. Stengiausi pamatyti save iš šono – kitų akimis. Regėjau jauną, liekną ir auštą devyniolikmetę, apsirengusią gėlėtu sijonu, rožiniais, retro stiliaus marškinėliais, laiveliais, rudus plaukus susirišusią bandana. Mergina su krūva popierių lėkė niekam nežinomu keliu. O jei būtumėte atsidūrę jos vietoje, tai yra mano, sužinotumėte, kad nešiau savo būsimą knygą į redakciją. Paskutinę viltį, kurią investavau į ateitį. Man liko tik penkiolika minučių, todėl dusdama iriausi per nerimą, jaudulį ir trupinėlį laimės – juk pusę savo gyvenimo svajonės kelio nuėjau! Mano žvilgsnį patraukė nauja Burberry kolekcija. Žinojau, jei taip nevėluočiau tikrai užeičiau ir apsidairyčiau. Užsisvajojusi į kažką atsitrenkiau. Klūpėdama ant kelio, regėjau savo pastangas, vėjo pasiglemžtas. Tiesiogine to žodžio prasme. Dalį lapų laikiau savo delnuose, o kita, lyg plunksnos, pabėgo nuo manęs, nuskriejo toli toli. Pasileidau jos gaudyti. Bet kažkieno rankos mane išgelbėjo nuo mašinos.
– Ne! Mano metų darbas...– suaimanavau.
Ir pagaliau atsisukau į tą, į kurį padariau gyvenimo avariją ir į tą, kuris išgelbėjo nuo galėjusios tapti paskutine. Pamačiau vaikiną. Ir dar kokį! Su dryžuotais marškinėliais, raudonomis kelnėmis ir toms‘ais. Jo rudi plaukai plaikstėsi vėjyje, o mėlynos, kerinčios akys žvelgė tiesiai į mane. Ir supratau, kad jis man kažkur matytas. Sukau galvą, kol atmintis nusprendė baigti streikuoti. Jis buvo Louis‘as. Iš One Direction. Tas pats apie kurį skaičiau žurnale. Jau žiojausi tai pasakyti, bet nusprendžiau nutylėti. Nenorėjau jo per daug traumuoti, o tuo labiau pasirodyti viena iš tų milijonų klykiančių gerbėjų. Nes tokia nebuvau. Kai teko per radijas pasiklausyti One Direction dainų, supratau, kad jie groja pops‘ą. Dainas, kurių žodžiai buvo beverčiai, apie tą pačią meilę, kančias ir kitus dalykus, kurie buvo per daug banalūs. O gal paprasčiausiai atsibodę. Žinojau, kad šie vaikinai turi gražius veidus, gal net įdomias asmenybes, bet nieko daugiau. Šis pasaulis buvo per daug tolimas manajam. Per daug šviesus ir tobulas, kad tikėčiau jo privalumais.
– ...kuris galėjo tapti paskutiniu tavo gyvenime,– pasakė vaikinas žvelgdamas išgąstingu žvilgsniu.
– Velnias. Jau geriau mirti, nei...– pažvelgiau ant kelio gulinčius lapus ir susiėmiau už galvos,– Jėzau, ką man dabar daryti,– uždaviau sau retorinį klausimą.
– Ar jie labai svarbūs?
– Jei neskaitysim, kad tai buvo mano metus rašyta knyga, į kurią, po galais, investavau visas savo gyvenimo santaupas ir dėl kurios šešis mėnesius tariausi su Londono leidykla – tai šios rašliavos nieko vertos.
Pažvelgiau Į Louis‘ą.
– Atleisk. Ačiū, jog neleidai per mano kaltę tam vairuotojui susigadinti sau, ko gero jau ir taip sumauto, gyvenimo. Aš jau eisiu.
– Palauk! Gal turi diską ar flash‘iuką su savimi, kur išsaugojai knygą?
– Taip, bet į susitikimą vis tiek nespėsiu,– pažiūrėjau į savo laikrodį,– liko dvylika minučių. Kol atspausdinsiu 500 puslapių spės ateiti vakaras.
– 500? Na tu turi turbūt gerą fantaziją,– šyptelėjo,– gal pažiūrėk nuo kurio puslapio pametei lapus?
– Nuo 441.
– Eikš,– jis paėmė mano ranką ir pasileidome bėgti į biblioteką.
Įėję greitai suradome kompiuterį su spausdintuvu. Aš ėmiausi spausdinimo, o Louis‘as gerbėjų. Nesupratau kas įvyko. Vieną akimirką aš– vieniša atvykėlė Iš Lietuvos, bėgau į redakciją, kitą – mano ranką spaudė vienas gražiausių ir garsiausių vaikinų pasaulyje. Iki šiol netikėjau atsitiktinumais ar likimu. Tačiau dabar norėjau. Ar bent įtikėti savo vaizduotės melu.
Baigę išėjome, o jis tarė:
– Aš tave pavešiu. Pasakyk adresą.
Pajutau jam simpatiją, jis buvo toks mielas ir draugiškas, kad išsigandau savo jausmų.
Atidarius furgonėlio Mercedes dureles vos neapalpau. Galvojau ar man bent kartą teko matyti tiek gražių vaikinų vienoje vietoje, o tuo labiau būti dėmesio centre. Pasijutau nejaukiai.
– Mes tavęs, Louis'ai, čia laukiame jau amžinybę. Negalėjai dar lėčiau?– pasakė Haris.
– Atleiskit. Tai mano kaltė. Tiksliau mano klišų kojų ir akių.
Konstatavau– dar niekad nebuvau pasakiusi tokios nesąmonės. Nekenčiau savo sarkastiškumo. Visi sužiuro į mane. Jaučiau, kad išraudau.
– Netyčia atsitrenkiau į...
– Aš atsitrenkiau į tave. Tiesiog patikslinau,– pertraukiau Louis‘ą.
– Koks skirtumas,– jis patraukė pečiais, – na tada mes atsitrenkėme vienas į kitą, o ji pametė savo lapus. Knygos. O jos susitikimas su leidykla turėjo būti už penkiolikos minučių. Todėl privalėjau padėti šiai gražiai merginai.
– Puikumėlis. Mano veidas iš iš pipiro stadijos perėjo į pomidoro...– sumurmėjau ir jie nusišypsojo. Velnias– jie tai girdėjo.
– Kristina,– prisistačiau.
Niall‘as jau žiojosi kažką pasakyti, bet aš jį pertraukiau.
– Kuo jūs vardu aš jau žinau,– vyptelėjau,– kas gi jūsų nežino. Harry‘s, Liam‘as, Louis‘as, Niall‘as ir Zayn‘as. Tiesa?
– Aha. Kristina... ,– susimąstė Liam‘as,– Tu gal iš rytų ar šiaurės Europos?
– Taip. Į Londoną atvykau dėl reikalų. Šiaip esu Iš Lietuvos,– kurios ko gero nežinote...– bet galite mane vadinti Kristen.
Netrukus furgonėlis sustojo.
– Na štai ir mano stotelė. Ačiū kad išgelbėjote. Liksiu jums skolinga.
– Kad daugiau tokių, kaip tu,– nusijuokė Harry‘s.
Atsisukau į Louis‘ą. Ir staiga širdis suspurdėjo, kaip niekad. Niekad...Niekad...
– O tau labiausiai ačiū,– sušnibždėjau ir jį apkabinau. Jutai jo šilumą ir visa tai mane keistai veikė.
– Dėl tavęs– visad galėsiu tai pakartoti.
Pasileidau į kontorą. Lipau laiptais greitai, kol atsidūriau penktame aukšte.
– Laba diena, aš pas ponią Smith. Mes susitarusios. Esu Kristina Žakauskaitė*.
Sekretorė pranešė telefonu ir liepė užeiti.
Šią akimirką milijoną kartų įsivaizdavau ir repetavau mintyse. Įtikinėjau save, kad viskas bus gerai. Net savo žodžius buvau pasirašiusi ir iškalusi. Bet kai įėjau į kabinetą baimė man pakirto kojas. Viską užmiršau. Net pamaniau kad sapnuoju. Bet supratau, kad geriausios gyvenimo akimirkos yra nerepetuojamos. Jos tiesiog turi įvykti savaime. Šia mintimi aš guodžiausi ir su kiekvienu įkvėpimu, įkvėpiau ryžto bei drąsos.
– Sveiki,– nusišypsojau ir įėjau į erdvę patalpą. Iš dešinės stovėjo lentyna su daug knygų, o kairėje juoda, odinė sofa.
– Prašau prisėsti,– atsisėdau ant kėdės. Stalo vidury brangiame rėmelyje buvo įrėminta mažos mergaitės nuotrauka.
– Labai graži mergaitė,– šyptelėjau.
– Ačiū. Tai mano dukra Elizebet. Prieš mėnesį jai sukako šešeri metai. Labai gabi dainavimui.
Linktelėjau galvą.
– Na, tai ką man atnešei?
– O, taip. Tiksliai,– padaviau savo segtuvą su knyga.
– Atleisk, kad klausiu. Bet kiek tau metų? Žinai, parašyti knygą reikia daug patirties.
– Man už savaitės sukaks devyniolika. Bet patirtis, mano manymu, nepriklauso nuo amžiaus. O nuo žmogaus ir jo suvokimo apie pasaulį.
– Tai ši knyga nebus tas pats banalus paauglių kliedesys?
– Ne. Ji labai rimta.
– Pati angliškai rašei?
– Ne. Parašiau lietuviškai ir daviau išversti savo pusseserei. Ji baigė anglų studijas ir dirba vertėja. Dar neturiu tokių anglų žinių, kad gebėčiau laisvai reikšti savo mintis angliškai.
– Bet iš kalbėsenos atrodai patyrusi. Tik kad turi amerikietišką akcentą.
Šyptelėjau.
– Na, man teko daug kuo pabūti. Ruse, lenke, latve,– atsiminiau kitų užsieniečių reakcijas į mano vardą su pavarde,– bet amerikiete dar ne.
– Pamatysi, spėsi dar daug kuo pabūti,–nusijuokė.
Tada ji manęs pradėjo klausinėti įvairiausių klausimų. Pavyzdžiui, kokiame mieste gyvenu, ar seniai rašau, kaip sekėsi mokykloje, kokias studijas pasirinkau, ar kažkur teko dirbti. Buvo ir visiškai su darbu nesusietų – kokius ledus mėgstu, kokie dainininkai man patinka. Stengiausi atsakinėti ir rimtai, ir kartu mestelėti kokį juokelį. Žinojau, kad charizmatiškiems žmonėms sekasi kur kas labiau. Laikas bėgo, kol pokalbis atėjo į pabaigą.
– Viso gero,– pasakiau.
Atsistojau ir jau buvau benueiną, kai nusprendžiau tai padaryti.
– Atleiskite. Nepamanykite, jog esu storžievė, bet... kaip manote ar man pavyks?..
Ponia Smith įsmeigė į mane akis.
– Nemeluosiu. Tavy, iš tavo pokalbio ir gyvenimo aprašymo, matau talentą, kuris laikui bėgant pradės skleistis. Esi išskirtinė mergina.Mąstanti apie ateitį, apgalvojanti pasekmes. Tavo amžiaus merginoms dar rūpi vaikinai, linksmybės. Nuo šios akimirkos viskas priklausys nuo tavęs ir nuo tavo gebėjimo atskleisti savo norus. Mano nuomone, jei išmoksi atsikelti po parkritimo – tau pavyks.
– Ačiū,– šie žodžiai įsišaknijo manyje, nė nesupratusi , kad jie yra susiję ne vien su karjera.
Už durų laukė Louis‘as. Nustebau. Jo šypsena mane trikdė.
– Atrodo, kai ką pametei,– nusijuokė ir pakėlė mano rankinuką.
Trenkiau sau per kaktą.
– Ir vėl mane išgelbėjai.
– Sakiau – nors milijoną kartų dėl tavęs. Kaip sekėsi?
– Puikiai. Manau viskas baigsis gerai.
– Ir aš.
Pažvelgiau Louis‘ui į akis. Negalėjau to sau leisti. Tik ne dabar, kai jau įbridau į savo svajonių realizavimo jūrą.
– Man jau metas.
– Tikrai?–Jis pakėlė savo antakį ir padarė labai juokingą grimasą.
Nusijuokiau.
– Jėzau, nejuokink.
– Ar aš?
– Ir vėl!– vos nepargriuvau. Jau seniai kas mane per tokį trumpą laiką nebuvo prajuokinę.
Užsimerkiau, nes žinojau, kad neištversiu ir tikrai praskysiu. Pasiliksiu su šiuo mielu vaikinu.
– Na aš dar turiu balsą,– nusijuokė.
– O ne...– sukikenau,– tačiau aš labai skubu. Ate!
Ir išbėgau.
Eidama gatve man suskambo telefonas.
– Klausau.
– Labas.
– Louisa‘ai? – nustebau,– iš kur gavai mano numerį?
– Atrodo dar kai ką užmiršai – savo adresų knygutę.
Bet aš jos negalėjau pamiršti. Nes ji saugiai gulėjo mano rankinėje. Pati sau nusišypsojau. Vadinasi tai abipusiai jausmai...
* tai išgalvotas vardas ir pavardė
