Po metų.
2012 metai.
2012 metai.
Sunku prisiminti savo gyvenimą prieš visa tai. Sunku atsiminti senąją save – rūpestingą, bet kartu ir vėjavaikišką merginą norėjusią visiems įrodyti, kad nėra paprasta. Sunku atgaivinti jausmus, kurie tąkart manęs niekaip nepaleido, tą rytojaus baimę ir nekantrumą atversti kitą gyvenimo puslapį ir sužinoti kas ten laukia.
Dažnai, žvelgiant pro stoglangį į didelį it begalybė pilnaties mėnulį, susimąstau, kas būtų nutikę jei jis būtų pasakęs taip, jei nebūtų taip lengvai manęs paleidęs, jei būtų jautęs tuos pačius jausmus, kuriuos jutau aš. Kas būtų buvę, jei nebūčiau atvykusi į Londoną, jei nebūčiau tądien pramiegojusi, jei būčiau atsispyrusi pagundai. Bet kad ir kaip tie klausimai mane kankintų, liptų lyg magnetas, deja žinojau, jog daugiau niekad nebe atgaivinsiu senosios savęs.
Visad nemėgau žmonių, kurie sureikšmino meilę, kurie ją aukštino esą nieko daugiau gyvenime nebūtų likę vertingo. Buvau materialistė. Tikėjau, kad nesu viena iš tos banalios masės. Tačiau klydau. Lemtis specialiai sužaidė su manimi žaidimą. Ir spėkit kas pralaimėjo? Tikriausiai manote, kad aš. Bet ne. Nei vienas nelaimėjo. Likimas iš manęs pasiglemžė pasitikėjimą savo jausmais, tačiau už tai gavau patirtį. Tokią stiprią ir vertingą, kad net per sapnus nebūčiau dariusi tų pačių klaidų.
Buvo dienų, kai vaikščiojau ratu, tuo pačiu monotonišku ratu, kuris dar yra įvardijimas rutina. Buvo akimirkų, kai nebe ištverdavau, kai pradėdavau rėkti nesavu balsu, šaukti lyg beprotė. Tomis minutėmis mano siela šaukdavosi pagalbos. Tačiau ją nusinešdavo laukinis vėjas. Ji tapdavo aidu manyje ir tyla kitam. Reikėjo laiko, kol supratau, jog nieko negaliu pakeisti, praradau teises į vakar, tačiau turėjau teises į rytojų. Todėl atsitiesiau, pati atsistojau, nusišluosčiau prilipusias dulkes bei purvą nuo savęs ir aukštai pakėlusi galvą žengiau didelius žingsnius pirmyn.
Taip. Aš Louis‘ą tebemylėjau.
Taip. Aš jo niekad neužmiršiu.
Bet turėjau talentą vaidinti.
Vaidinau tol, kol mano sukurtas personažas susidvejino su pačia manimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą