EPILOGAS (I Will Always Love You)

EPILOGAS

Braidžiau po žolę, nelyginant per jūros krantą. Saulė švelniai kuteno odą, o vėjelis šoko pievos platybėse. Žengiau lengvus žingsnius lyg plunksna. Kvėpavau gaiviu vasaros oru, stebėjau gamtos pjesę – vienintelį ir nesugadintą grožį. Širdyje jutau harmoniją, kuri pagaliau nusprendė pas mane ateiti ir nepabijojusi pasilikti. Atsisėdau po medžiu. Nugara rėmiausi į tvirtą kamieną. Pažvelgiau į visą tą dramą. Lengvumas buvo susipainiojęs ilgesyje, laimė – nepastovume.

Pakėliau galvą į padangę, kur debesų pavidalai buvo susijungę į vieną nuosavą pasaulį. Ten galėjai įžvelgti neaiškų gyvūną, su ilgomis ausimis ir straubliu, ar žmogų rūškanu veidu. Visi šie dalykai pasiglemžė mane į savo ramų ratą.

,,Kartais noriu tapti debesų dalele, pakilti aukščiau  už bet kokį žmogiškąjį kartėlį ar gyvenimui būdingą permainingumą“ –  mums neseniai susipažinus, kai buvome vasarnamyje, pasakė Kristen.

Nuo jos mirties praėjo jau penki metai. Per juos nutiko labai daug kas. Spėjau išvysti visų atspalvių, paragauti įvairių jausmų, kurie kartais buvo per daug aitrūs, o kartais – saldūs. Kristen buvo palaidota Lietuvoje. Ten aš ir palikau savo širdį, užkasiau po šalta, juoda žeme. Negaliu pasakyti, jog visiškai užmiršau tuosius dvejus metus, nes kaip neįmanoma pastebėti rando, kuris driekiasi per visą kūną bei vidų? Vis tiek kas nors jį paliečia, o tada paskausta, kad net nebūna žodžių apibūdinti tam deginančiam jausmui.

Iki šiol nepajėgiau nuvažiuoti į Los Angelą. Tiesiog yra dalykų, kurių geriau  nematyti jei  nenori susižeisti. Žudiką, įvykdžiusį susišaudymą universitete ir sugadinusį tūkstančiams žmonių gyvenimus, nuteisė kalėti iki gyvos galvos.  Nors niekas ir nenustatė šaltakraujiško išpuolio priežasties.

Prireikė daug laiko kol atsitiesiau, vaikinams teko paplušėti, jog ir vėl įtemptų mane į gastroles, gyvenimą, kurį kadaise laikiau rankose, o jis man iškritęs  iš delnų sudužo. Tačiau su draugų pagalba man pavyko jį suklijuoti, grąžinti ankstesnįjį pavidalą. Nors įtrūkimai matėsi. Amžiams primindami jų būties priežastį.

Prieš kelis mėnesius One Direction oficialiai padarė kelių metų pertrauką. Tiesiog mums reikėjo taip trokštamos ramybės. Persikėliau gyventi į atokų miestelį, kur pievose šokdavo drugiai, o medžių viršūnėse įsipainiodavo lengva ryto migla. Tai buvo vieta, apie kurią Kristen man kadaise pasakojo, žemės lopinėlis, kur ji visad troško gyventi.

Vieną dieną, neseniai, man atsibudus persmelkė šalta baimė. Suvokiau, jog pradedu užmiršti, kaip atrodo Kristen.  Jos atspindys bluko mano atmintyje, palikdamas tiktai jos gaivius žodžius ir asmenybę, ryškesnę už bet kokią šviesą. Todėl tomis akimirkomis greitai bėgdavau į darbo kambarį ir atsivertęs fotoalbumą žiūrėdavau į Kristen, laimės kupiną šypseną tol, kol atsimindavau kiekvieną jos odos, švelnios it kašmyras, milimetrą. Jos aš buvau netekęs, tačiau turėjau prisiminimus, stipriausią galią įveikiančią kiekvieną kliūtį.

Kristen taip ir neužmiršau. Nes ji buvo tapusi dalis manęs, kurios net norint negalėjai atsikratyti. Tačiau aš ir nenorėjau. Dažnai, žvelgiant į saulę, išvysdavau Kristen besijuokiančias akis. Ištiesdavau ranką aukštai į dangų, ten kur ji buvo, ir žinokit, aš ją pajusdavau. Mano delnu perbėgdavo švelnus prisilietimas, kuris skverbdavosi į sielą, širdį, protą. Aš žinojau, jog Kristen yra su manimi. Ši mintis mane lydėjo kiekviename žingsnyje ir drąsino labiau už bet ką kitą pasaulyje.

Liam‘as su Zayn‘u, Harry‘u bei Niall‘u buvo įsimylėję, kaip reikiant. O Liam‘as jau net planavo kurti taip stipriai trokštamą šeimą. Stebėdamas visą tą idilę, mane užliedavo laimės pliūpsnis. Gyvenimas buvo gražus, net su savo keliais trūkumais.

Dangų nutvieskė saulės spindulys.

Staiga kažkas priėjęs už nugaros, uždengė akis. Padvelkė vanilės kvapas, kurį aš be galo dievinau.

Patraukiau delnus man nuo akių.

Ji pūstelėjo į veidą pienę, kurios balti, lengvi pūkai sukūrė įstabaus grožio šokį.

Švelniai bučiuodamas Eleanor‘ą padėjau knygą su užrašu ,,Beieškant Prasmės. Autorė – Kristina Žakauskaitė“.

PABAIGA

Laiškelis Jums:

Štai ir priėjau kelio galą, kai tenka pasakyti šiai istorijai ,,Sudie“.

Žinau, gal jūs pasipiktinote pabaiga ir manęs neapkenčiate, jog viskas sudužo. Tačiau jau pradėdama rašyti šį FanFiction, viena tvirtai žinojau – jis idealiai nesibaigs. Skaitydama užsieniečių rašliavas susijusias su One Direction, visad matydavau tą pačią banalią pabaigą – ilgai ir laimingai. Nenorėjau, kad ir mano istorija pasibaigtų tais pačiais akordais. Troškau, kad ji paliktų jausmą, kuris priverstų susimąstyti, o ne saldų vientisumą.

Nežinau ar man pavyko tai pasiekti, bet viliuosi, jog jums patiko.

Noriu padėkoti skaitytojams, kurie skaitė šią rašliavą, aukštino ir peikė. Dėkui, jog lydėjote mane iki pat galo. Nes sulaukti beveik  1400 skaitytojų per mėnesį, per kurį dviems savaitėms buvai uždariusi blogg‘ą, yra tikrai neblogai.

Ir žinoma didelis  Ačiū One Direction. Tam tobulam penketukui, kuris visad liks mūsų širdyse.

Tai tam kartui sakau ‘‘iki‘‘.

Ir tikėkimės, jog JŲ greitai sulauksime Lietuvoje!

Ciao!

,,And I Will Try To Fix You"

Sėdėjau  įrašų studijoje, kai Harry‘s paklaikusiomis akimis atbėgo.

–        Louis‘asi, Louis‘ai...– uždusęs rėkė.

Mano širdis suplakė dvigubai stipriau.

–        Kas nutiko?

–        Universitete susišaudymas.

–        Kokiame universitete!?

–        Kur Kristen mokosi. Dieve, Louis‘ai...– jis susiėmęs už galvos atsisėdo.

Atrodė, jog pasaulis byra į daug mažų šukių. Nepatikėjau ką girdžiu. Tiesiog negalėjau...

–        Kiek jau!?

–        Pagal pirminius duomenis, jau trisdešimt.

–        O Kristen?– surikau.

–        Nežinau, Louis'ai, nežinau!

Pasiėmęs mašinos raktus išbėgau. Paskui mane visi keturi vaikinai.

–        Greičiau,– sušukau.

Negalėjau netekti Kristen. Tik ne dabar, kai mes pradėjome bendrą gyvenimą. Ne dabar, kai mes laimingi. Spaudžiau gazo pedalą. Spidometras rodė 150km/val. Mano akimis lėkė vaizdiniai. Jos šypsena, akys, balsas, priminęs giesmę. Tik ne ji. Tik ne ji... Tik ne mano Kristen.

Aplink universitetą buriavosi milžiniška minia. Kameros filmavo visa tą kraupų vaizdą it kasdieninį reiškinį. Greitosios mašinos viena po kitos važiavo, o žmonių rauda jungėsi į vientisą skausmo ir pagalbos šauksmą.

Išlipęs pasileidau link įėjimo.

Bet mane sustabdė stiprios policininkų rankos.

–        Jums negalima ten eiti. Mūsų pajėgos jau yra viduje.

–        Palikite mane! Paleiskite! Aš privalau surasti Kristen!

–        Jei jai kas nors atsitiks, paskelbsime lentoje, kur aukų vardai įrašomi.

–        Jūs man liepiate taip paprastai atsisėsti ir stebėti prakeiktų mirusiųjų lentą ir kiekvieną sekundę baimintis, jog ten įrašys mano mylimo žmogaus vardą, lyg kokio daikto pavadinimą!?

–        Žinau, kaip jaučiates. Bet nusiraminkite. Jūs mums trukdote dirbti.

Nusisukau. Ėjau link tos lentos. Girdėjau, kaip artimieji klykia, raudoja, stebėjau išnešamus kūnus,išgelbėtus  jaunus, kruvinus žmones. Visa tai buvo lyg kraupus filmas. Tik skirtumas tas, kad ir aš jame dalyvauju. Ir galbūt jame prarasiu gyvenimo prasmę.

Atsisėdau priešais lentą. Atėjo ir vaikinai. Netarę nė žodžio prisėdo šalia.

–        Ar eisi su manimi iki pat galo?– vakar paklausė Kristen.

–        Visad, visur, su tavimi,– užkišau jos sruoga už plaukų.

–        Noriu kada nors viską mesti ir išvažiuoti į atokų miestelį, ir ten gyventi iki pat senatvės, kol abu pražilsime. Kartais man atrodo, jog ramus gyvenimas yra būtent tai, ko trokštu.

Žvelgiau į jos žalias akis. Kol jose paskendau. Švelniai lūpomis perbraukiau jos kaklą.

–        Esu tam, kad pildyčiau kiekvieną tavo svajonę,– tariau.

Kristen atsitraukė.

–        Ar tikrai galėtum tai padaryti dėl manęs? Atsižadėti to, ką turi?

–        Nors milijoną kartų.

 Staiga pasirodė baltai ant juodo užrašas ,,Džeinė O‘Hora“.  Tada suklykė pagyvenusi moteris:

–        Ne! Ne! Mano mergaitė! Mano mažoji Džeinė!

Štai kaip dužo gyvenimai. Vienas po kito. Dėl kažkokio suknisto psichopato, nusprendusio savo liūdesį išlieti kitų mirtimis.

Nenorėjau patikėti, kad neteksiu Kristen. Nebegalėjau įsivaizduoti savęs be jos. Ji buvo įsiskverbusi į kiekvieną mano sielos kartelę. Per daug ją mylėjau, kad sugebėčiau paleisti.

Keista, kaip du žodžiai gali sujaukti visą gyvenimą.

,,Kristina Žakauskaitė“– pasirodė mirčių lentoje.

Akyse aptemo. Pajutau, kaip kažkokios rankos mane apglėbia, bet aš nieko negirdėjau, nemačiau.

Skausmas plito žaibišku greičiu.

Panirau ten, kur amžiams liksiu tūnoti.

Atsiminimuose apie ją ir skausme, jog man nepavyko jos išgelbėti.

Mano kūnas pargriuvo ant žemės, bet siela liko kartu su Kristen. Ten, kur visad rasiu laimę.

Juntama beribė tuštuma. Visi spokso į tave lyg į ateivį. Jie nori tau labai daug ką pasakyti, bet nežino kaip. O kai nusprendžia pasiryžti, tu jų neklausai, tiesiog linksi galva ir žvelgi su ašarų nukankintomis akimis. Laidotuvėse jautiesi ne savimi. Matai brangaus žmogaus kūną karste, paskendusį gėlėse ir supranti, kad ir tu turėtum būti ten – kartu su juo.  Žiūrį į mylimosios suglebusį kūną. Šaltą, baltą. O neseniai  juo dar tekėjo kraujas. Ir jį lietei. Grįžęs namo nori pabūti vienas. Verkti, nes ašaros tavo skausmo naštą palengvina. Visi tavo planai sudužo. Visos svajonės. Tave kamuoja netekties jausmas. Nebemeldi stebuklo, kad tai būtų tik baisus sapnas. Nes suvoki, jog reikia eiti pirmyn, nors ir nenori.  Trokšti sustoti, pasilikti ten, kur esi. Tavo ausis pasiekia artimųjų kalbų nuotrupos ,,mielasis, privalai gyventi toliau“, ,,žinau, kaip sunku, ji buvo tavo gyvenimas“ , ,,Kristen tėvai skambina, nori pasikalbėti. Ką man jiems pasakyti?“. Bet tu tik žiūri žvilgsniu be išraiškos. Šiuo metu nieko nenori. Nes nieko nebeliko. Nebent klausimas, kuris amžiams tave persekios. ...kodėl tu ten nebuvai ir jos neišgelbėjai?.. Nuimi nuo lentynos tavo ir jos bendras nuotraukas, darytas tada, kada jautėtės laimingiausi ir kai nė neįtarėte kas greitai atsitiks.

Štai ir atėjo akimirka, kai prasideda tikras gyvenimas.

     And the tears come streaming down your face
When you lose something you can't replace
When you love someone, but it goes to waste
Could it be worse?

Lights will guide you home
And ignite your bones
And I will try to fix you

Forever & Always

PO ŠEŠIŲ MĖNESIŲ.

Nors buvo praėję šeši mėnesiai, su Louis‘u dar nė karto nebuvome susipykę. Mylėjome vienas kitą per daug stipriai, jog būtų laiko neapykantai. Kartą, kai saulėlydis buvo užliejęs jūrą, žingsniavome pajūriu.

–        Ar myli mane?– paklausė Louis‘as.

–        Labiau nei gali numanyti. O tu mane?

–        Stipriau už viską pasaulyje.

–        Pasakyk kaip.

Vietoj pasakymo ,,kaip visą jūrą“ ar ,,taip stipriai, kaip nuo žemės iki mėnulio ir atgal“ jis mane švelniai pabučiavo ir tarė:

     – Štai kaip  stipriai.

Žinoma netruko ir po kelių dienų mane jau sumedžiojo paparacai. Iškapstė kiekvieną smulkmeną. Nuo tos dienos netekau savo privatumo. Tačiau tik išorinio. Nes su Louis‘u mes dalijomės didžiausiu vidiniu uždarumu, jausmais, apie kuriuo nei vienas negalėjo nutuokti. 

Zayn‘as mane užmiršo, net atrodė, jog susirado slaptą merginą. Ir puikiai tai mokėjo slėpti. Liam‘as su Danielle, viena nuostabiausių mano sutiktų moterų, aklai vienas kitą įsimylėjo, o Niall‘as su Harry‘u... Ką begaliu jiems pasakyti, jie didžiausi širdžių daužytojai.

Vieną dieną žingsniavau plačiomis LA gatvėmis, kai išvydau vėjyje besidraikančius rudus plaukus.

–        Jake‘ai?

–        Kristen?– atsisuko.

Rankoje laikė portfelį, o didelės akys tyrinėjo kiekvieną mano sielos milimetrą.

–        Sveikas. Jake‘ai, kaip tau sekasi?– apie jį nebuvau girdėjusi jau kelis mėnesius.

–        Gerai. Rytoj išvažiuoju į Italiją. Ten man pasiūlė neblogą darbą. Iškart sutikau, nes žinai...Italija – mano svajonė,– atsiminiau, kaip jis kadaise troško kartu su manimi nuvykti į Veneciją.

–        Tai trauki į Veneciją?

–        Ne. Į Florenciją.

Linktelėjau galvą.

–        Nuostabus miestas.

Abu atsikvėpėme.

–        Sėkmės tau Jake‘ai. Esi jos vertas.

–        Ačiū.

Švelniai šyptelėjau.

–        Iki. Tikiuosi tai ne paskutinis mūsų susitikimas.

Pasisukau. Pradėjo lyti. Ir neturėjau skėčio.

–        Kristen!– sušuko Jake‘as,– žinok... aš nepykstu.

Stovėjau prieš veidrodį universitete ir mąsčiau kokia bus rytdiena? Jų laukdavau nekantraudama. O ne bijodavau, kaip kadaise. Jutau, kaip tūkstančiai meilės, laimės gijų mane apglebia. Aš buvau laiminga.

Tušu perbraukiau savo blakstienas, nes šiandien ryte nespėjau. Staiga išgirdau baisų triukšmą ir riksmą. Pakraupau. Atsisukau į duris. Ranka atsirėmiau į kriauklę. Girdėjau, kaip mano širdis trankosi krūtinėje it žuvis ištraukta iš vandens.  Po kelių sekundžių kažkas išlaužė duris. Už jų išvydau turbūt kraupiausią vaizdą, kokį man teko matyti. Ant grindų sėdėjo mano dėstytojas. Siena buvo nudažyta ryškiu raudoniu. O šio nuostabaus žmogaus akys amžiams užmerktos. ,,Kristen, turi talentą rašyti, tik sek paskui jį. Neatsilik“ –  suskambėjo jo balsas mano ausyse. O dabar iš jo beliko... Kiautas, kuriam niekas nebe sugebės įkvėpti gyvybės.

Prieš akis stovėjo aukštas, liesas ilgaplaukis vaikinas, rankoje laikydamas pistoletą. Atpažinau jį. Jis buvo tas pats, kurį mačiau universitete. Mes lankėme psichologijos kursus, jie buvo privalomi žurnalistikai.

Ir staiga supratau kas vyksta.

–        Prašau...– sušnibždėjau.

–        Neprašyk,– priėjo.

Atatupsta atsitraukiau.

–        Maldauju, nedaryk to.

–        Užtilk, kale!– sušuko.

Suvirpėjau. Nejau aš patekau į teroro aktą? Užsimerkiau, stipriai įkvėpiau. Prisiminiau, kaip kadaise, kai mano tėvai išsiskyrė, tėtis prieš išvažiuojant atsisveikino.Jis atsiklaupė ant kelių, paėmė mano delnus ir juos stipriai sugniaužė. Pasakė : ,,mieloji, aš visad būsiu su tavimi, jei net manęs nematysi. Žinok, aš tave myliu. Amžiams liksi manoji mergytė". Ir abu pravirkome. Išvydau jo veidą, tą šiltą, meilės kupiną žvilgsnį. Tėti, tu nemelavai. Aš tave jaučiu.

–        Jūs visi to nusipelnėte, prakeikti demokratai! Kas jūs tokie, kad kaskart man aiškintumėte kaip elgtis!?– jo kakta nubėgo prakaito lešelis.

–        Padėk tą ginklą, nieko nepakeisi manęs nužudęs.

–        Būtent – nepakeisiu. Viena kita gyvybe mažiau ar daugiau nieko nelems.

Jo rankose buvo išsišokusios gyslos. O pirštai stipriai gniaužė ginklą. Pro langą mačiau, kaip vėjas taršo medžių viršūnes, lyg Loiuis‘as mano plaukus.

–        Gerai. Suteiksiu tau šansą.  Pažaiskime žaidimą. Kiekvienas iš mūsų paklaus po klausimą, į kuri reikės atsakyti. Ir jei paklausi klausimo, kuris mane suerzinsi – aš tave nudėsiu. Turime po penkis klausimus.

Mano kūnas virpėjo. Prasidėjo kova dėl išlikimo. Kodėl dabar, kai aš buvau tokia laiminga?

–        Kas pradeda?– paklausiau.

–        Ar nors kartą tavo mintys nukrypo ties noro, jog kažkas mirtų?

–        Taip.

–        Papasakok.

–        Mano eilė klausti,– pasakiau, bet jis stebėtinai ne įsiuto, o priešingai – nusišypsojo,– ar mėgsti šokoladinius ledus?

–        Vaikystėje dėl jų buvau pametęs galvą. Iš kur žinai?

–        Nes esi vienas iš savų. Aš juos dievinu. Kada paskutinį kartą verkei?

Jis suėmė ginklą dviem rankomis, bet nejučia, kaip paėmė, taip nejučia ir atgniaužė.

–        Kada supratau ką ruošiuosi daryti. Papasakok kieno mirties norėjai?

–        Kadaise, kai man buvo devyneri, klasė važiavo į labai smagią ekskursiją – su nakvyne. Prieš ją, aš netyčia sudaužiau mamos mėgstamiausią porcelianinį servizą. Todėl ji mane nubausdama, uždraudė važiuoti. Aš jos tą akimirką neapkenčiau. Kai grįžo draugai, visi gal mėnesį apie išvyką šnekėjo, o aš buvau vienintelė joje nebuvusi ir kaskart kai išgirsdavau apie ekskursiją pasakojant, jausdavausi nustumiama į šoną.

–        Suprantu tave.
Linktelėjau galvą.

–        Kokia buvo tavo pirmoji meilė?

–        Ji...Devintoje klasėje man patiko mergina iš paralelinės klasės. Sara. Ji buvo tobula. Aukšta, plona. Visų mėgstama. Kadaise, per vakarėlį, pasiūliau jai pašokti. Bet ji tik suprunkštė. Buvo viena iš populiariausių mokyklos merginų. Tada prisistatė jos vaikinas. Paklausė ar turi problemų, o ta pirštu bedė į mane. Ne tik buvau įstumtas į punšą, bet buvo numautos kelnės su...,– tankiai sumirksėjo,– Buvau išjuoktas visiems laikams. O tavoji meilė?

–        Aš jį labai myliu. Mes esame kartu ir neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo. Jis yra viskas ką turiu ir viskas dėl ko gyvenu.
Stipriai įkvėpiau. Jaučiau, kaip man dreba keliai.

–        Kiek ir kodėl?– žinojau, jog rizikuoju, bet privalėjau žinoti.

Jis pažvelgė į mane.

–        Čia du klausimai... Keturiasdešimt penki,– o aš būsiu šešta,– Todėl, kad juos visad mačiau tokius laimingus, tobulus. O aš jiems buvau niekas. Net ir dėstytojams. Norėjau bent kartą juos valdyti, tapti nebe šuniuku, o valdovu. Jų likimų valdovu.

–        Bet tu toks nesi. Aš tave kątik pažinau iš arčiau. Ir žinau, jog esi geras.

–        Manai, kad dėl padlaižiavimo tavęs nenušausiu!? – suriko.

–        Ne, ne. Tik sakau tiesą. Be to, aš jau pasiruošusi.

–        Atleisk man, maldauju. Bet tu per daug man primeni Sarą.

Jis pakėlė šautuvą tiesiai man prie galvos.

–        Ne manęs prašyk atleidimo, o jų artimųjų. O tuo labiau pačio savęs.

Mano skruostu išriedėjo ašara kupina meilė, skausmo, laimės, ilgesio. Tiesos.

,,Mes visad būsime kartu, kad ir kur bebūtumėm, nors ir skirtingose planetose. Nes kai myli, visad lieki kartu“, Louis‘ai, aš tave myliu.

Šūvis.

Dilgtelėjimas.

Tamsa.

Tyla.

,,It's a Beautiful Day, Don’t Let It Get Away" (24)

Sėdėjau prie rašomojo stalo. Pro atdarą langą stebėjau pilnatį, mačiau tūkstančius šviesų, tūkstančius gyvenimų. Pažvelgiau į įrėmintą nuotrauką. Joje mes Jake‘u, suglaudę kaktas šypsojomės. Už mūsų saulėlydis buvo užliejęs viską aplinkui.

Atsiminiau, kaip mane Louis‘as įskaudino nuslėpdamas tiesą. O dabar aš taip elgiausi su Jake‘u.  Kas aš buvau per viena, kad meluočiau ir valdyčiau jo gyvenimą? Supratau, jog turiu liautis vaidinus. Privalau jį išlaisvinti nuo mano sukurto iliuzijų pasaulio, kurio realybėje net nebuvo. Turėjau tai padaryti kuo anksčiau. Nes kiekviena sekundė ilgino jo skausmą, su kuriuo kada nors jis tikrai susidurs man prisipažinus.

Išlėkiau iš namų. Pradėjau bėgti. Nežinau kodėl, tačiau turėjau Jake‘ą kuo greičiau susitikti.

Suradusi personalo duris ir jas atidarius,  pamačiau jį bevartantį pacientų ligos istorijas.

–        Kristen?..– pažvelgė didelėmis rudomis akimis. Jo plaukai buvo susitaršę, o ratilai – tamsūs po ilgos pamainos.

–        Tikiuosi netrukdau.

–        Ne, ką tu. Ar kas nutiko?– priėjo prie manęs.

–        O, Jake‘ai,– apkabinau jį taip stipriai, kaip tik begalėjau, nes žinojau, jog tai paskutinis kartas, kai jį liečiu ir, kai jis leidžiasi apglėbiamas melagės sugriovusios jo gyvenimą,– turiu tau kai ką pasakyti.

Jo veidu perbėgo klausimas.

–        Bijau, kad nuo to, ką pasakysiu, tu manęs nekęsi.

–        Nenusišnekėk, Kristen. Jei ir sužinočiau, jog esi psichopatė pabėgusi iš beprotnamio, vis tiek tave mylėčiau.

Papurčiau galvą.

–        Ne, Jake‘ai. Tu nežinai. Visą tą laiką, nuo mūsų pažinties dienos aš kai ką nuslėpiau. Kol galiausiai tai virto melu. Tai susiję su...– nurijau gomulį gerklėje,– su vaikinu, su kuriuo aš išsiskyriau. Tu nežinai kas jis toks.

–        Žinau. Jis yra paskutinis šunsnukis palikęs nuostabiausią planetos merginą.

Stengiausi nesumirksėti, kad nepravirkčiau. Kaip galėjau pasakyti geriausiam pasaulio žmogui, kad jo nemyliu? Kaip galėjau trenkti šventajam?..

–        Aš jį vakar sutikau.

–        Tomą?

–        Ne, ne Tomą. Jis vardu Louis‘as.

–        Ach, kvailele tu mano,– pažvelgė taip švelniai, kad man suvirpėjo kojos,– Nejau manei, kad pamelavusi jo vardą mano jausmai tau pasikeis?

–        Norėčiau, kad tai būtų vienintelis pramanas. Bet tai tėra lašas jūroje. Louis‘as yra iš One Direction.

–        Iš tos grupės,  iš kurios vakar ėmei interviu?

–        Taip. Su jais aš prieš metus susipažinau. Ir pamilau Louis‘ą iš pirmo žvilgsnio. Bet man pasiūlė galimybes Los Angele. Būčiau pasilikusi Anglijoje, jei Louis‘as būtų mane mylėjęs. Bet kaip numanai, jo atsakymas buvo neigiamas. Todėl išvažiavau. O tada sutikau tave.

Jake‘as pažvelgė į mane meilės kupinom akimis.

–        Taip. Gal tavo versija ir skiriasi nuo tos, kurią pasakojai. Jog išsiskyrėte dėl to, kad jūsų požiūriai ir keliai skyrėsi. Gal jo vardas, asmenybė buvo kitokie. Tačiau, Kristen, tai nekeičia mano jausmų tau.

–        Ne, Jake‘ai. Tai ne viskas. Aš jį palikau, laikas bėgo, bet jausmai jam neblėso, kad ir kaip būčiau norėjusi.

–        Iki tos dienos, kai mane sutikai, tiesa?

Ašara nuriedėjo mano skruostu. Neįstengiau nieko pasakyti.

–        Pasakyk, jog tai netiesa... Kad tai ,apie ką manau, tėra kvailas, nepagrįstas nepasitikėjimas...

–        Tu buvau žmogus, pakėlęs mane, suteikęs norą ir vėl eiti pirmyn. Kaip galėjau , tau pasipiršus, pasakyti ,,ne“? Tam, kuris gražino man regėjimą? Aš tau jaučiu šiltus jausmus, bet nemyliu ir niekad nemylėsiu. Nes mano širdis priklauso Louis‘ui.

Iš akių riedėjo ašaros, lyg kraujas iš žaizdos.

Jake‘as žengė žingsnį atgal. Toliau nuo manęs...

–        Prašau, atleisk man.

–        Pasakyk man viena – kaip galėjai žiūrėti man į akis, kalbėti su manimi, visa tai žinodama?

–        Todėl savęs ir nekenčiu.

–        Dabar ne tik tu pati savęs nekenti.

Jo žvilgsnyje išvydau panieką.

–        Prašau nesakyk to.

–        Žinai esi puiki aktorė.

–        Jake‘ai, aš gailiuosi. Tikrai nenorėjau tavęs įskaudinti.

–        Išeik,– atidaręs duris parodė į tuščią, tamsiai baugų koridorių. Visai, kaip skylė atsivėrusi mano širdyje.

–        Aš labai...

–        Išeik !– suriko.

Pro jį praeidama neįstengiau pažvelgti jam į akis.

Štai kaip galima per penkias minutes sugriauti dvejus gyvenimus.

O juos atstatyti prireiks daug daugiau laiko. Gal net viso gyvenimo neužteks.

–        Pasirodo mano tėvai buvo teisūs,– šaltai tarė.

 ***

Antraštė skelbė ,,Kas iš tiesų yra One Direction?“.

Straipsnio juodraštis gulėjo ant mano stalo. Jame paminėjau ir mano istoriją, kokie jie yra bejausmiai. Aišku, nesakiau, jog ta įskaudinta mergina esu aš.

Jau regėjau, kaip jų karjera dūžta į daug mažų šukių, kaip jų vadybininkai pasipiktinę ieško išeičių iš painios situacijos. Kaip grupės gerbėjai širsta ant anonimės, pasakiusios tokią nesąmonę.

Žinau, gal ir elgiausi ne per gražiausiai. Tačiau tai buvo atsakomasis žingsnis. Jie per daug stipriai mane stumtelėjo, o aš neišlaikiusi pusiausvyros griuvau į gyvenimo duobę.

Jutau tik neapykantą.

Štai kas buvo likę iš manęs.

Suskambėjo durų skambutis. Atsistojau atidaryti. Už durų stovėjo Louis‘as.

–        Sveika. Tikiuosi netrukdau.

Nors turėjau sutrikti, bet nė iš tolo to nepadariau.

–        Labas.

–        Gal galiu užeiti.

Pažvelgiau į savo ranką laikančią rankeną.

–        Prašau.

Jis stovėjo vidury svetainės ir žiūrėjo į mane.

–        Jaukus butukas.

–        Ar atėjai dėl to, kad pasakytum komplimentą mano namams?

Jis nusišypsojo. Ta šypsena...Tie seni laikai... Jo buvimas šalia...

–        Visą kelią galvojau ką tau pasakyti. Dėliojau žodžius, lyg dėlionę, net jau buvau pradėjęs kurti poemas. Tačiau, žinai, viską užmiršau. Tai paradoksalu. Bet taip jau yra. Todėl teks interpretuoti.

Sukryžiavau rankas ant krūtinės.

–        Taigi, Kristina Žakauskaite, aš tave myliu. Žinau, tu nenori apie tai girdėti nė žodžio, bet leisk man pabandyti. Atvažiavau čia paskatintas vieno nuostabaus žmogaus.

Nejau Zayn‘o?

–        Jake‘o.

–        Jake‘o? – nieko nesupratau.

–        Jis man paskambino ir pasakė, kad nedrįsčiau praleisti tokios svarbios progos pasaulyje, pasitaikančios tik kartą per gyvenimą. Moters, kuri yra nežemiška. Taigi, aš susimąsčiau. Prisiminiau kiekvieną tavo šypseną, kiekvieną tavo judesį,  pasakyti žodį. Ir tavo prisilietimą. Turiu prisipažinti, net apsiverkiau. Nes supratau, jog tu man esi tartum deguonis. Gal tu nesi šalia manęs, tačiau aš tave vis tiek jutau, regėjau, žinojau, jog esi čia – su manimi, mano širdyje. Negaliu, Kristen, be tavęs gyventi. Kad ir kaip būčiau stengęsis. Po kelių mėnesių, kai tu išvažiavai Harry‘s man pasiūlė pradėti vėl gyventi, todėl supažindino su Eleonor‘a. Ji yra puiki mergina. Graži, protinga, charizmatiška. Bet kad ir kaip būčiau stengęsis ją pamilti – man nepavyko. Todėl kai šiandien Jake‘as paskambino, supratau, jog jei tavęs neturėsiu šalia – neturėsiu ir jokios kitos moters. Nenoriu būti su kažkuo kitu ir be perstoju jį lyginti su tavimi – mergina, kurios nesurasi jokiame atokiausiame kampely, nes ji yra unikali, vienintelė planetoje. Aš išsiskyriau su Eleonor‘a. Ji suprato, nes ir pati žinojo, jog jos nemyliu. Todėl mes su tavimi dabar esame laisvi...– nusišypsojo.

–        Ir ką siūlai?

–        Gal nori nueiti į į kavinę?

Nusijuokiau.

–        Kvieti mane į pasimatymą?

–        Turbūt...taip.

–        Bet tu dar nežinai ar aš tau atleidau.

–        Esu pasiruošęs atremti viską, kiekvieną blogą žodį apie mane, bet jei atsakysi ,,ne“, aš nesuprasiu. Tokio žodžio mano žodyne nėra.

–        Louis‘ai,– pradėjau,– vakar per mano kaltę sudaužiau nuostabiausio žmogaus širdį. Pasakiau, jog jo nemyliu, nes myliu kitą vaikiną. Tave. Tu tai žinai, bet yra dalykų, kurie yra neįmanomi. Visad žiūrėdama filmus ar serialus nesuprasdavau žmonių, kurie mylėdami vienas kitą, turėdami sąlygas būti kartu,vis tiek išsiskirdavo. Tomis akimirkomis aš jų neapkęsdavau. Nes tai būdavo per daug dirbtina. Gi kai gyvenimas tiesia ranką, ją reikia sučiupti nieko nelaukus. Tiesa? O dabar man atrodo tai vyksta. Kai ėmiau iš tavęs interviu suvokiau, jog tave myliu. Gal net stipriau nei anksčiau. Ir pajutau neaprėpiamą ilgesį vaikinams. Aš jūsų visų pasiilgau. Tas tobulas penketukas tapo mano dalele. Po galais, noriu, jog ir aš tapčiau jūsų visų dalele.

– Na tu ir daug kalbi,– pasakė jis ir pabučiavo mane.

Jo šiltos lūpos lietė manąsias. Man susvaigo galva. Aš jį vis dar taip stipriai mylėjau, kaip iš pirmo. Ir ta neapykanta, kuri tūnojo manyje, buvo ne jiems, o sau. Jog nesugebėjau susitvarkyti su savo gyvenimu, jausmais ir per savo kaltę viską praradau. Šimtą dalykų, vardan kvailumo. Tačiau dabar viską pradėsiu per naujo, atversiu naują, kur kas šviesesnį gyvenimo puslapį.

–        Vis tiek norėjai pasakyti taip,– palietė mano skruostą pirštu.

–        Kur sakei mane nusivesi?– nusišypsojau.

Štai dabar ir atėjo toji lauktoji akimirka.

–        Palauk,– prieš išeinant tariau,– turiu dar kai ką padaryti.

Nuėjusi į darbo kambarį pakėliau savo straipsnį. Ir jį suplėšiau. Į daug mažų skutelių. Senasis gyvenimas dingo. Laikas pradėti mylėti.

Ach...Kad būčiau žinojusi kas greitai įvyks...

,,Hate Me For All The Things I Didn't Do For You" (23)

Jake‘o butas buvo dvyliktame aukšte.

Jis buvo nepriekaištingas.  Viskas savose vietose. Baldai kainavo kelis tūkstančius dolerių. Riešutmedžio stalai, ant kurių jis ko gero taip niekad ir nevalgė, buvo iš antikvariato parduotuvės. Bute nebuvo nei vienos ryškios, išsiskiriančios detalės, nieko pompastiško. Ten karaliavo solidumas ir tuštuma. Jake‘as beveik visad būdavo ligoninėje. Po ilgų budėjimų valandų, grįždavo nuvargęs, todėl pirmiausia ką padarydavo – krisdavo į lovą. Ilgai galvojau koks bus mūsų bendras gyvenimas, kai jo beveik nėra namie. Tačiau laikui bėgant pripratau, kol galiausiai man tai tapo įprastu reiškiniu.

–        Kaip sekėsi?– pabučiavau jį.

–        Atlikau dvi dvigubas zondavimo operacijas. Esu nusikalęs.

–        Tai gal aš tau netrukdysiu. Einu pas save į butą.

–        Ne, nereikia. Pasilik, gi žinai – tu man niekad netrukdai.

Stipriai apkabinau jį. Man reikėjo atramos, žmogaus, į kurį sugerčiau visą savo neviltį ir jos ašaras.

Įkvėpiau jo kvapo. To paties ligoninės dezinfekcijos kvapo, kurio taip nekenčiau. Nes jis po truputį iš manęs atiminėjo Jake‘ą.

–        Ar kas nors nutiko?

–        Ne,– pamelavau,– tiesiog labai tavęs pasiilgau.

Jo lūpos palietė mano kaktą.

–        Tu nė neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu.

Patikėk, įsivaizduoju.

Todėl ir meluoju.

                                                              ***

Sėdėjau bare su kokteiliu rankoje.

Buvo dešimta valanda vakaro.

Rytoj turėjau laikyti svarbų egzaminą universitete.

Jake‘as atlikinėjo pamainą ligoninėje.

Stebėjau, kaip draugai ,susirinkę jaukiam vakarui, miršta juokais, spindi jaunatviškumu ir džiaugiasi gyvenimu.

Jie buvo maždaug vieneriais metais už mane jaunesni. Ir supratau, kad anksti laiko pasenau. Tapau per daug pasyvi, atsiribojau nuo šviesių dalykų, pasmerkiau save aklam liūdesiui.

Žiūrėjau į Margaritą darantį barmeną. Jam buvo apie apie trisdešimt metų. Ant jo piršto nebuvo matyti žiedo.

Mąsčiau ar aš jau būsiu kažkieno žmona iki trisdešimties.O gal gyvensiu niekam tikusį gyvenimą, kuris neturės nei prasmės, nei ateities?

Staiga žybtelėjo šviesa. Atsisukau į langą. Pamačiau mūsų laikraščio fotografą.

Apsidairiau aplinkui. Ir kažin kas bus tas garsus žmogus patekęs į dar vieną melagingą kadrą.

Bet nieko nemačiau.

Kai norėjau nutraukti paieškas pastebėjau dvi poras : vienas vaikinas sėdėjo su tamsios oda mergina, kitas – su brunete. Jie visi nekreipė dėmesio į aplinkinius. Atrodė tokie ramūs, laimingi, kad užsinorėjau atsidurti jų vietoje. Tai buvo Liam‘as su man nežinoma moterimi, ir Louis‘as su Eleonor‘a.

Įsikandau į lūpą. Štai Louis‘as, paklausęs manęs, tęsė gyvenimą.

Liam‘as buvo apkabinęs garbanės pečius, kuri kažką pasakojo, Eleonor‘a išsišiepusi linksėjo galvą, o Louis‘as glostė jos, ant stalo padėtą, delną.

Šalia manęs sėdėjo keturi gyvenimo išlepinti žmonės, o šalia – jų  įskaudinta mergina, praradusi visas viltis. Koks kontrastas...

Padėjusi banknotą ant stalo, išėjau.

Pasivijau jau į automobilį įsėdantį Styvą.

–        Palauk, Styvai!– sušukau.

–        Kristen?.. Labas. Ka čia veiki?– pasirėmė ranka į mašinos dureles.

–        Leisk man parašyti šį straipsnį apie One Direction. Turiu kompromituojančios informacijos.