2012 metai.
Los Angele, nieko nelaukusi , susiradau darbą. Dar gerai atsimenu, kaip trankiausi po žurnalistų biurus, kaip nešiau savo straipsnius ir stengiausi kuo įtikinamiau kalbėti, padaryti tvirto, savo darbą išmanančio žmogaus įspūdį. Kol galiausiai pastangos pasitvirtino. Nors ir nebuvau reporterė, o ėmiau interviu. Puikiai suderinau mokslus su darbu. Būdama žurnaliste susipažinau su galybe žmonių, arogantiškų ir malonių, pasikėlusių ir kuklių, inteligentiškų ir tuščių. Kalbinau žvaigždes, kaip Bono iš U2, Anthony Kiedis iš RHCP, L. Tyler ir net H.Clinton, tada labai jaudinausi prieš pokalbį. Nuomavausi butą. Žinoma brangiai kainavo, todėl finansiškai man padėjo tėvai.
Dar gerai atsimenu tą šiltą, jaukų balandžio vakarą, kai pilnatis buvo neįprastai ryški. Su Jake’u stebėjome fejerverkus. Man buvo gera. Sėdėjau su geriausiu draugu ant buto stogo mansardos ir mėgavausi raudona, žalia, auksine ir kitų spalvų nudažyta padange. Jaučiausi laisva, lyg paukštis. Niekas tąkart negalėjo sugadinti mano nuotaikos. Atsistojau ir ištiesusi rankas prie stogo krašto, atmerktomis akimis, stebėjau spalvų lietų, kvėpavau laime, klausiausi gyvenimo giedamos giesmės. Tada priėjo Jake’as. Užsimerkiau. Jis palietė mano delną, pajutau, jog kažką užmauna ant mano piršto. Padvelkė lengvas vėjelis. Jam išeinant pakėliau akių vokus. Pažvelgus į savo ranką, pamačiau žiedą su mažu deimančiuku.
– Jake’ai…– atsisukau į jį.
– Kristina Žakauskaite,– pasakė lietuviškai ir jo akcentas privertė mane šyptelėti,– ar sutinki būti mano mergina?
Žinau tą akimirką neturėjau taip pasielgti, tačiau visad buvau šventvagiška. Prieš akis išdygo Louis’as ir vaizdas, kurį įsivaizdavau visus metus, kiekvieną sekundę, kai jis man pasipirš. Pasakys, jog myli ir amžiams nori likti kartu. Tai nesveika, tačiau net repetavau, kaip kuo gražiau pasakyti ,,taip”. Maniau, jog anksčiau ar vėliau tai įvyks. Naiviai tikėjausi, kol viltys pavirto dulkėmis ir nuskriejo kartu su juo. Mano didžiąja meile. Ir mano didžiuoju gyvenimo skausmu.
– Tai tu…– stengiausi susikaupti,– mane myli?
– Ilgai tai dangsčiau draugystės pretekstu, bet atėjo akimirka, kai nebegaliu tos meilės slėpti. Pamilau tave tą pačią akimirką, kai užkalbinai kavinėje. Ir myliu iki šiol.
Nežinojau ką pasakyti,kaip elgtis. Tačiau supratau, jog su Jake’o pagalba galbūt užmiršiu Louis’ą. O jei nepavyktų, jis vis tiek būtų geriausias vyras, kokį man tektų pažinti ir puikiai man tiktų.
– Aš to nesitikėjau. Nė nenumaniau... Po galais, Jake’ai, tu mane kas kart šokiruoji, kas kart pateiki po vieną staigmeną,– su šypsena sušukau.
– Bet tai gerai, tiesa?
– Man su tavimi linksma.
– Taigi?..
Pažvelgiau į jo rudas akis ir jose pamačiau atsidavimą. Suvokiau, jog niekas manęs nemylės taip, kaip jis. Nors Jake’as buvo dešimčia metų vyresnis , puikiai mane suprato. Kai Lous’as, būdamas penkerių metų, dar vis žaidė mašinytėmis, Jake’as , to paties amžiaus, skaitė enciklopedijas ir mokėsi stalo etiketo su fechtavimu. Jie labai skyrėsi vienas nuo kito, lyg diena ir naktis, juoda ir balta. Mylimasis ir nemylimasis…
Man pasitaikė proga pradėti viską iš naujo.
– Taip. Sutinku,– tariau ir apgavau jį. Leidau suprasti, jog jaučiu tuos pačius jausmus, kokius jis man jautė.
Tapau melage, sugriovusia ne tik Jake’o gyvenimą, bet ir savąjį.
Balandžio dešimtą dieną praradau draugą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą