2011 metai.
Kovo 7 diena.
Buvo po pirmos, kai nusprendžiau išmėginti vandenį. Norėjau įšokti į ežerą, panirti ir niekad nebe išnerti. Troškau, jog vanduo nusineštų mano sielą, jausmus, kad būtis šioje erdvėje pasidarytų tyra. Jau įsivaizdavau save lekiančią su vėju, į vietas, kur visad troškau būti.
Atsistojau. Ėjau ir žvelgiau į vandenį. Manęs nebaugino nei jo šaltis, nei tamsumas. Turbūt todėl, kad ir pati buvau tokia. Su kiekvienu žingsniu regėjau Louis‘ą, jo akis, jo lūpas, girdėjau jo balsą. Tą akimirką mane buvo apėmusi kraupi neviltis. Ji skverbėsi į kiekvieną širdies bei proto kertelę. Bijojau, kad nepatinku Louis‘ui, baiminausi, jog tai dar viena svajonė kuriai nelemta išsipildyti. Pro lieptą žvelgiau į ežerą, į stiklinį skausmą. Mačiau mėnulio ir žvaigždžių atspindžius. Visad svajojau pas juos pakilti, tapti jų dalele. O dabar man pasitaikė proga. Todėl nėriau su viltimi apčiuopti stebuklą.
Vanduo buvo ledinis. Netrukus šaltis įsiskverbė į kaulus, į visą mane. Sukaustė, lyg būčiau buvusi gležna nendrė. Bet man to reikėjo. Privalėjau įsitikinti, kad vis dar esu gyva. Kai pritrūko deguonies, rankomis pradėjau irtis į viršų. Tačiau buvo taip šalta, kad negalėjau jų pajudinti. Kiekviena ląstelė buvo virtusi ledu. Persmelkė panika. Ir tada suvokiau, ką padariau ir, jog iš tiesu, visiškai nelaukiu mirties. Bet kuo stipriau iriausi, tuo labiau dusau. ,,Esi nuostabi“– pasigirdo vaikinų balsai. ,,Esame likimo nuskriausti vaikai, kurie surado vienas kitą...“. Ką aš padariau?! Lediniame vandeny paskendo mano ašara. O tada užsimerkusi leidausi pasiglemžama gelmės.
(laukite tęsinio).
Greičiau tęsinio!!!
AtsakytiPanaikinti