2011 metai
Kovo 7 diena.
Tą akimirką, kai buvau praradusi sąmonę, išvydau save vestuvine suknele. Regėjau tėvų šypsenas, draugų aikčiojimus ir spindinčias akis. Vyšnių žiedai sklandė aplink mane, tartum laimės dulkelės, įkvėptos meilės. Mačiau Louis’ą laukiantį manęs, su smokingu.Bet kuo labiau artinausi prie jo, tuo jo atvaizdas bluko. Panikos apimta pradėjau bėgti pas jį, tiesiau ranką norėdama spėti jį pagauti, tačiau jis dingo, išnyko neleidęs paskutinį kartą tarti ,,sudie”. Griuvau ant žemės, diena virto naktim, šviesa tamsa, o vestuvinė suknelė – juoda dėme ant manęs, kurioje kaupsis skausmas, gailestis, neapykanta ir visos kitos šiukšlės.
Tai ne vestuvės. O svajų laidotuvės.
,,Viens, du, viens, du”– girdėjau Harry’o balsą, kuris išgelbėjo nuo baugios vaizduotės. Pradėjau springti vandeniu. Atmerkus akis pamačiau Louis’ą. Vaizdą, kurį visad pabudus troškau matyti.
– Kristen,– sušnibždėjo jis ir ašara nusirito jo veidu.
– Louis’ai…– paliečiau jo pirštus buvusios ant mano skruosto.
Pajutau, kaip mane pakelia ir įsupus į pledą, ant rankų kažkur neša. Visa tirtėjau iš šalčio. Nejaučiau savo kūno. Įėję į namą, Liam’as mane paguldė ant sofos buvusios šalia židinio. Nespėjus suvokti, kur esu ir kas įvyko, Sara padavė puoduką karštos arbatos.
– Še, turėtų sušildyti.
Kiti dar nebuvo atėję.
– Sara, būk gera, nueik pas Niall’ą ir pasakyk, jog aš tuoj ateisiu.
– Žinoma,– pasakė ji ir pažvelgė į mane užuojautos kupinu žvilgsniu.
Aš esu apgailėtina…
Liam’as mane apglėbė ir glostė nugarą stengdamasis normalizuoti mano kūno temperatūrą. Negalėjau nė žodžio ištarti. Man buvo gėda.
– Nežinau kas tau yra, Kristen, bet pasielgei nedovanotinai. Kas tau, velniai rautų, šovė į galvą! Šokti į ledinį vandenį kovo pradžioj, o tada mus visus mirtinai išgąsdinti!?
Tylėjau. Net neįstengiau pažvelgti Liam’ui į akis.
– Tu rizikavai ne tik savo gyvybe, bet ir Zayn’o. Ar žinai, jog jis ,nemokėdamas plaukti, nėrė tavęs gelbėti!? Ar bent numanai kokia buvo didelė tikimybė, jog abu paskęsite?
– Zayn’as?..– sumikčiojau.
Niekad nebūčiau pamaniusi, kad jis taip aukosis norėdamas išgelbėti mano niekingą sielą. Pajutau jam nepaprastą dėkingumą. Nors tai buvo daugiau nei dėkingumas. Aš jam amžiams liksiu skolinga.
– Taip, Zayn’as,– Liam’as pažvelgė tiesiai į mane,– Kodėl, Kristen?
– Aš…–ašaros pradėjo riedėti iš mano akių,– aš…
– Nejau tu neįvertini gyvybės? Nejau esi tokia kvaila ja rizikuodama? Tu nė nenutuoki ką man vaikystėje teko iškęsti norint ją išsaugoti. Nė nežinai kiek ilgai teko kovoti dėl jos, kiek mano tėvai iškentėjo. Būdamas dvejų metų jau buvau supratęs jos prasmę, o tu, devyniolikos, nė nenori suprasti.
Liam’as patraukė rankas nuo manęs.
– Ar šilčiau?
Linktelėjau galva.
– Aš išsigandau,– po ilgos tylos tarė.
Kai Harry’s įėjo pro duris, Liam’as atsistojo.
– Pasirūpink ja. Einu padėti kitiems susitvarkyti.
– Atleisk,– pasakiau prieš jam išeinant.
Jis supratingu žvilgsniu pažvelgė į mane.
Harry’s atsisėdo šalia. Padėjau galvą ant jo peties ir paskendau iliuzijų pasauly.
Tiesa ta, kad pasielgiau taip norėdama atitraukti Louis’o dėmesį. Žinau, tai niekinga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą