Stovėjau kabinete ir neradau sau vietos. Troškau, jog tai tebūtų sapnas. Kad atsikelčiau iš šio košmaro Jake‘o glėby ir jausdama jį šalia savęs suprasčiau, jog tai tebuvo vaizduotės piktas pokštas. Dažnai pamąstydavau ką būčiau dariusi, jei būčiau sutikusi Louis‘ą. Iki šios akimirkos maniau esanti pakankamai stipri atlaikyti praeities bangą. Bet klydau. Yra žaizdų, kurios iš išorės sugyja, tačiau jei jas paliesi vis tiek skaudės.
Atsidarė durys.
Įsikniaubiau į stalo kampą. Jutau, kaip jis įsirėžia į mano delną.
Jie visiškai nepasikeitė.
Jų veidai atkūrė senuosius prisiminimus. Padvelkė nostalgija ir slegiančiu skausmu.
– Kristen?..– sutrikęs sustojo Liam‘as.
– Tai tu esi ta nepaprasta žurnalistė, apie kurią mums pasakojo?..– Harry‘o akyse, prisiekiu, galėjau įžvelgti sumišimą.
– Priimsiu tai, kaip retorinį klausimą,– iš visų jėgų stengiausi kalbėti kuo ramiau.
Taigi, jie nežinojo, kad susitiksime... Logiška. Kitaip kažin ar būtų norėję interviu.
– Prašau prisėsti,– parodžiau į odinę sofą.
Louis‘as, atrodė, kuo tolyn, tuo labiau gražėjo. Stengiausi įžvelgti bent menkiausią ženklą rodantį, jog manęs nors kiek pasiilgo. Bet veltui.
Jam patiko Eleanor‘a. Gal net mylėjo.
– Džiugu jus ir vėl matyti.
– Mums tave taip pat. Jau net metai praėjo...– Niall‘as savo mėlynom akim priminė beribę jūrą, kurioje skendau su savo liūdesiu visus dvylika mėnesių.
– Nemenkas laiko tarpas,– tariau.
– Taigi...– atsikvėpė Zayn‘as.
Stojo nejauki tyla.
Prisiminiau, kaip kadaise su jais galėjau kalbėti visą amžinybę, o dabar?.. Viskas dingo, man išeinant tai suiro į daug mažų, skausmo prisigėrusių, gijų.
Mes susvetimėjome.
– Na tai gal nieko nelaukusi pradėsiu.
– Čia tavo kabinetas?– paklausė Harry‘s.
– Taip, mano.
– Klasiškas. Neblogai įsitaisei čia – Los Angele.
– Stengiausi,– mandagiai nusišypsojau.
Paėmiau diktofoną ir paspaudžiau mygtuką, jog pradėtų įrašinėti.
– Septyniasdešimt septintas interviu. Pašnekovai – One Direction.
– Kaip tau sekasi, Kristen?– paklausė Louis‘as.
Nesitikėjau. Buvau nepasiruošusi. Tiesiog...jis to paklausė. Nejau jam rūpėjo?
Tačiau Louis‘as neturėjo teisės kištis į mano gyvenimą. Prarado jas lygiai prieš metus.
– Gerai, ačiū.
Negrabiai atverčiau savo klausimus. Jie buvo pretekstas nuslėpti mano jaudulį.
– Jūs esate pirmą kartą Los Angele. Kaip jums šis miestas, žmonės, maistas?
Klausimus bėriau automatiškai. Net nesiklausiau ką jie kalbėjo. Per daug mintimis buvau nutolusi. Staiga kažkas pasibeldė į duris. Atsistojau atidaryti. Ten stovėjo vyriškis su didele dėže, man lygi kelių ir puokšte raudonų rožių.
– Ar jūs esate Kristina... Za...
– Žakauskaitė,– pasakiau,– taip, tai aš.
– Prašau pasirašyti štai čia,– ir padavė man popierių.
Vyriškis nunešė baltą dėžę, perrištą raudonu kaspinu, į kabinetą, gėles aš pati pasiėmiau. Gražiai jas padėjau ant rašomojo stalo.
– Viso gero, panele.
– Viso gero,– linktelėjau galvą.
Vaikinai stebeilijo į mane ir dovaną.
Gėlėse radau raštelį:
,, Niekad per daug saldumynų, nepagadino gyvenimo.
Mano saulei, nuo Jake‘o.
P.S. Žinau, nukopijavau šią idėją nuo reklamos, tačiau, kaip negalėjau, kai tu taip svajingai į ją žiūrėjai. Atrodė, jog tuoj paskęsiu tavo žvilgsnyje.
Myliu!“
Nusišypsojau.
Atrišau kaspiną ir pamačiau šimtus rafaelo.
– Jis yra nuostabus...–sušnibždėjau.
– Jis?– pakėlė antakį Liam‘as.
Pažvelgiau į juos visus. Savo praeitį, kuri man nebebuvo tokia jau saldi, kaip prieš metus.
– Taip,jis. Jake‘as. Mano vaikinas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą