,,Nobody Said It Was Easy" (6)

 2011 metai.
Kovo 7 diena.

Grįžusi namo griuvau į lovą ir atsikvėpiau laimės kupina širdimi.

Kitą rytą ir vėl stovėjau prie jų, ir vėl mano širdis plakė it pašėlusi.

–        Taigi... aš taip mąsčiau ir man iškilo klausimas. Ar norite, jog dainos žodžiai būtų apie meilę?

–        Būtų gerai, kad taip,– pasakė Liam‘as krapštydamasis prie mikrofono.

–        Gerai. Pabandysiu ką nors sukurti. Apie meilę...– nekenčiau kurti eilių. Tai nebuvo mano pašaukimas, bet jau prižadėjau. Žengiau žingsnį, kelio atgal nebe buvo.

–        Nagi... Tau turėtų būti lengva. Lažinuosi Lietuvoje turėjai krūvą vaikinų,– mirktelėjo Harry‘s.

Mintyse prunkštelėjau. Atsiminiau, kai devintoje klasėje man patiko vienas vaikinas iš mokyklos dramos būrelio. Dienų dienas apie jį galvojau, kvėpavau juo, mačiau jį visur, kiekviename dalyke. Jis ,tąkart, man reiškė visą pasaulį. Todėl prieš gimnazijos Kalėdinį vakarėlį nusprendžiau imtis iniciatyvos. Sukaupusi drąsą, pietų metu, priėjau prie jo, apsupto būrio draugų. Jis laukiamai žvelgė į mane.

–        Na? Ko reikia?– abejingai paklausė.

–        Sveikas. Esu Kristina. Mes lankome tą patį dramos būrelį,– tariau.

–        Aha...

–        Pamaniau, gal norėtum su manimi kartu eiti į Kalėdinį vakarėlį?– jutau, kaip mano balsas girgžda. Buvau taip arti jo, taip aiškiai mačiau jo auksines garbanas, pilkas akis ir mažą apgamėlį ties lūpa, jog net apsisuko galva.

–        Tai blogai pamanei,– šaltai tėškė,– o dabar pasitrauk. Trukdai man.

Nuo to karto aš pasikeičiau. Ne tik išvaizda, bet ir charakteriu. Tapau gražesne, pradėjau laikytis dietos kol mano figūra tapo, kaip modelio. Nusprendžiau atviriau kalbėti, bet ne jausmų atžvilgiu. Savo išgyvenimus niekam nebe sakiau. Net sau jų nenorėjau pripažinti.

Iki tol, kol sutikau Louis‘a.

–        Kurgi...– paskiau jam.

–        Nesikuklink. Gi esi gražuolė.

–        Manau tau reikia akinių.

–        O tau veidrodžio.

Nusišypsojome.

–        Ruošiates naują diską išleisti?– paklausiau dairydamasi apie muzikos instrumentus.

–        Taip. Kitais metais,– pasakė  Zayn‘as ieškodamas kažko.

–        Gal tau padėti?– pasiteiravau.

–        Ne, dėkui.

–        Niekas iš čia esančių neišalko?– pasiteiravo Niall‘as.

Visi papurtė galvas.

–        O aš taip,– visad jaučiau aistrą maistui. Mėgau skaniai pavalgyti ir gaminti, žinoma. Tai buvo vienas iš mano hobių.

–        Bent vienas normalus žmogus čia yra,– sušuko Niall‘as.

–        Tai ką, traukiam į parduotuvę?– šyptelėjau.

–        Su mielu noru.

–        Jūs einate?– paklausiau.

–        Dabar? Juk dar tik dvylikta.

–        Net dvylikta,– pabrėžiau.

–        O aš maniau, jog Niall‘as vienas toks keistuolis,– šyptelėjo Liam‘as.

–        Pasirodo klydai,– ir išėjome su juo kartu.

Žingsniavome Londono gatve visi šešiese. Gerbėjos netruko juos pastebėti. Ir lyg bitės prie medaus prisišliejo. Viena paklausė kas esu tokia, o aš greitai atsakiau:

–        Draugė.

–        Nagi, baik. Su kuriuo?

–        Kas su kuriuo?– nesupratau.

–        Su kuriuo susidėjai?

–        Cha,– nervingai nusijuokiau,– gi sakiau, aš tesu jų draugė.

–        O šita dar ir melagė,– pasakė gerbėja savo draugei.

Jau žiojausi atsikirsti, bet nusprendžiau patylėti. Geriau į jas nekreipti dėmėsio.

Apsidairiau aplinkui ir pamačiau, jog esu nuėjusi gerokai į priekį. Sukausi eiti prie One Direction, kai į kažką atsitrenkiau.

–        Oj, atsiprašau,– pasakiau ir pamačiau skustą vaikiną apsirengusį treningais su juostikėmis ir auksine grandinėle.

–        Ką čia trankaisi?!– suriko jis lietuviškai.

Mačiau jį ir galvojau, jog tokie ir daro gėdą Lietuvai. Tipiniai emigrantai. Tipiniai degradavę žmonės.

–        Tokie ir daro gėdą Lietuvai...– sumurmėjau ir tik tada toptelėjo į galvą, jog taip nederėjo pasakyti. Šiuo atveju tikrai susilauksiu pasekmių.

–        Kas tau blogai? A?! – grėsmingai pradėjo artintis prie manęs,o aš instinktyviai traukiausi atgal.

–        Nieko. Atsiprašau. Ne tą turėjau omeny.

–        Tuoj aš tave pamokysiu, kale.

Supratau, jog turiu bėgti. Ir kuo greičiau. Mėčiausi į priekį ir lėkiau į visiškai priešingą kryptį nei buvo vaikinai. Ten, kur manęs niekas neišgelbės. Garsiai surikau vildamasi, jog jie išgirs per tą, fanių skleidžiamą, šurmulį. Atsisukau pažiūrėti ir išvydau mane besivejantį lietuvį. Išmušė karštis, adrenalinas apėmė visą mane, įsiskverbė į kiekvieną molekulę. Atsiminiau, kaip gavau šešis iš bėgimo. Niekad nebuvau sportiška. Bet bent jau turėjau protą. Todėl nubėgau į mašinų aikštelę buvusią už kampo. Iš išgąsčio nieko nemačiau aplinkui, girdėjau vien tik savo garsų širdies plakimą, jutau, kaip pulsas trankosi rieše. Pasislėpiau už didelės, kvadratinės kolonos. Bandžiau tyliau kvėpuoti, bet neišėjo. Akimis ieškojau bent vieno žmogaus, tačiau aikštelė buvo tuščia. Lietuvis buvo tiesiai prieš mane, kur slėpiausi.

–        Nagi, išlįsk. Tik geriau bus. Jei dabar pasirodysi, tau neskaudės,– ir išsitraukė kišeninį peilį.

Man suvirpėjo lūpa.

–        Kur gi tu!?– šaukė.

Staiga pajutau ranką ant savo nugaros. Sucypiau. Bet ten buvo Zayn‘as.

–        Zayn‘ai,– apkabinau jį.

–        Nagi, bėgam. Jis išgirdo.

Pasileidome į antrą aukštą. Zayn‘as buvo toks greitas, kad vos spėjau paskui.

–        Eikš čia,– pačiupo mano ranką,– lendam čia,– ir įėjom į velniškai ankštą ir žemą patalpą, kur būtų tilpęs vos vienas žmogus.

Tada jis uždarė duris. Mane ir Zayn‘ą skyrė vos keli centimetrai.

–        Kas čia per kambarys?– paklausiau.

–        Nė nenutuokiu. Tačiau regis jis specialiai mums buvo įrengtas.

Nusišypsojome.

–        Kas jis toks? Kodėl jis tave vejasi?

–        Ilga istorija. Aš jį įžeidžiau. Pasakiau, jog daro gėdą Lietuvai būdamas tokiu, kokiu yra.

–        Jis lietuvis?– nustebęs paklausė.

–        Deja taip,– vos prisiverčiau tai pripažinti,– ačiū, kad atskubėjai man padėti.

–        Aš taip išsigandau. Vien pagalvojus ką tau galėjo padaryti,– sugniaužė kumštį, kad net pabaltavo krumpliai.

–        Bet nepadarė,– šiltai tariau.

–        Geriau jam, jog nepadarė. Kitaip...

–        Nekalbėkim apie tai. O kur kiti?

–        Jie turbūt ieško mūsų. Visi išgirdę tavo šūksnį pasileidome paskui tave. Mašinų aikštelėje išsiskirstėme.

Žvelgiau į Zayn‘o tankias blakstienas, jo gražius veido bruožus, kol pradėjome artintis vienas prie kito. Jo pirštai palietė mano skruostą. Jutau jo alsavimą, o tada mūsų lūpos prigludo viena prie kitos. Atsišliejome kada pritrūko oro.

–        Atsiprašau,– atsitraukiau.

–        Nėra dėl ko. Viskas gerai.

–        Ne, Zayn‘ai, negerai.

–        Juk mes abu suaugę žmonės.

–        Man patinka Louis‘as,– impulsyviai tėškiau.

Jo veido išraiška pasikeitė. Iš šiltos tapo neutralia. Neįskaitoma. Pasigailėjau savo žodžių, savo veiksmų. Tą akimirką savęs neapkenčiau.

–        Manau jis jau išėjo,– abejingai pasakė ir atidarė dureles.

Padvelkė šaltas oro gūsis. Ir prieš akis pasirodė visi keturi vaikinai.

–        Štai kur jūs!– sušuko Niall‘as.

–        Jau bijojome, jog jums kas nors atsitiko,– tarė Harry‘s.

–        Sakiau. Zayn‘as tikras superman‘as,– nusišypsojo Louis‘as ir mane apkabino,– ar tau viskas gerai?

Linktelėjau galvą.

–        Kaip tai nutiko?

Ir papasakojau viską nuo pradžių su kiekviena smulkmena.

–        O tu tai drąsuolė.

–        Drąsuolė, kuri bėga,– nusijuokiau.

–        Klausyk, gal nori šiandien su mumis važiuoti pas draugus į vasarnamį prie ežero. Bus linksma.

–        Žinom!– sutikau.

–        Tai penktą valandą tave pasiimsime, sutarta?

–        Gerai. O aš einu dabar namo. Reikia persirengti ir šiaip...– atsiminiau pastarąjį įvykį.

–        Suprantama,– pasakė Liam‘as.

Kiekvieną atsisveikinant apkabinau. O Zayn‘as į ausį sušnabždėjo ,,jam tu taip pat patinki“.