Kovo 7 diena.
Stovėjau prieš veidrodį ir spoksojau į savo atvaizdą. Juodi “skinny“ džinsai tik dar labiau ilgino bei plonino mano kojas, tamsus, kavos spalvos megztinis su kryžiaus motyvais puikiai derėjo. Mąsčiau ar mautis jeffrey campbell aukštakulnius, ar clarcs‘us, tačiau po ilgų dvejonių nutariau, kad smėlio spalvos clarcs‘ai labiau tinka prie gamtos, bent jau patogesni tai tikrai yra. Užsidėjau žiedą kryžių per du pirštus ir nutariau, jog atrodau...Na puse velnio. Rudus plaukus susirišau į didelį aukštą kuoduką ir išėjau.
Jie manęs laukė.
Nejučia atsiminiau, kai man buvo dvylika metų, buvau įsimylėjusi iki ausų. Meilė širdyje tiesiog netilpo. Troškau ją išrėkti, pasidalinti su visu pasauliu, todėl pasakiau savo geriausiai draugei. O kai kitą dieną atėjau į mokyklą,jau visa klasė apie tai žinojo. Dar gerai prisimenu tas įžeidžiančias daineles apie mane, apie tai kokia esu beviltiška įsimylėjusi ne tą berniuką, visų mėgstamą ir dievinimą. Žinojau, jog neturiu atleisti savo draugei, nes ji mane išdavė, tačiau pasielgiau priešingai. Tąkart man reikėjo paramos, peties ant kurio galėčiau išsiverkti. Bet širdy aš jai jutau panieką, tol ,kol laikui bėgant, ji išblėso. Norėjau jos nekęsti, bet neįstengiau. Kartais yra jausmų, kurių netrokšti jausti, tačiau jie vis tiek tavęs nepaleidžia. Ir yra dvi išeitys: viena – su jais susitaikyti, antra – bėgti ,lyg bailiui ir vaidinti, kad niekad jų nejutai. Deja aš niekad nepasižymėjau drąsa...
Jie manęs laukė prie savo mašinos Land Rover‘io. Lous‘as buvo išlipęs ir pasirėmęs į automobilį. Kai mane pamatė plačiai nusišypsojo.
– Štai ir atėjai.
– Štai ir atėjau,– šypsena atsakiau šypsena.
– Kur nori sėsti– į priekį ar galą? Harry visad galiu išvaryti iš priekinės sėdynės.
– Ne, nereikia. Su mielu noru atsisėsiu gale.
Louis‘as minutėlę pagalvojo, tada pažiūrėjo į Liam‘ą, Niall‘ą ir Zayn‘ą susėdusius gale.
– Protingai tu čia...– nusišypsojo.
– Tikrai taip,– nusijuokiau.
Įsitaisiau tarp Zayn‘o ir Liam‘o.
– Sakiau!– sušuko Niall‘as.
– Gerai jau, laimėjai lažybas,– atsisuko Harry‘s į mus.
– Iš ko lažinotės?– paklausiau.
– Iš kur atsisėsi. Maniau prie Louis‘o. Bet klydau.
Nejau jie visi pastebėjo, kaip žiūriu į Louis‘ą? Nejau mano žvilgsnis taip skiriasi, kai jį pamatau?
Ir pradėjome važiuoti. Garsiai grojo muzika, juokas liejosi per visus kraštus, mes visi buvome laimingi. Žiūrėjau pro langą, besiliejančius vaizdus. Jutau, jog pradedu pamilti savo gyvenimą. Iš pradžių taip nekęstą.
– Štai ir atvažiavome,– tarė Liam‘as.
Vos išsiropščiau iš mašinos. Nejaučiau nei kojų, nei rankų. Išlipusi stipriai, stipriai išsiražiau. Taip pat ir Niall‘as. Priešais tyvuliavo didelis ir nepaprastai gražus ežeras su didžiuliu lieptu. Aplinkui augo miškas. Nors buvo kovas, tačiau šilumos jis tikrai nepagailėjo. Skamba gan beprotiškai, bet man pasidarė net šilta. Suskaičiavau penkis vaikinus ir tris merginas. Visi, kiek įmatė mano akys, buvo stilingi.
– Eime, jie jau laukia nesulaukia kada galės su tavimi susipažinti,– pasakė Harry‘s ir paėmė mano ranką.
– Tu jiems apie mane pasakojai?– sušukau ir pajutau, kaip kūnu perbėgo šiurpuliukai. Susijaudinau.
– Žinoma!
– Sveika, Kristen! – sušuko blondinas priminantis A.Pettyfer,– Esu Džošas.
– Labas.
Staiga priėjo merginos.
– Keitė,– nusišypsojo auksiniais plaukais mergina, primenanti modelį.
– Sara,– tarė miela, žema, žaliaakė su kirpčiukais.
– Jūsų laukėm nesulaukėm. Esu Džeinė. Džošo mergina.
– Nebijok, jis ne mano skonio,– šyptelėjau.
Ji į mane pažvelgė ir tada taip pat nusišypsojo.
– Kodėl visad, kai pasakau, jog esu jo mergina, merginos pamano, kad pagrasinu.
– Oj,– užsidengiau ranka burną,– gal per naujo pradėkime,– Kristen,– ištiesiau ranką.
– Džeinė,– ir pakštelėjome vienai kitai į skruostą.
– Sveiki!– sušuko juodaplaukis vaikinas priminęs ispaną ar italą.
Kai baigėme sveikintis, o tai užtruko kone begalybę, pradėjome įsikurti.
– Už kilometro į kairę yra namas. Jei kam ko prireiks, drąsiai eikite. Jis atrakintas.
Stebėjau kiekvieną ir nepatikėjau, kad esu tų tobulybių grupėje. Praėjus kelioms minutėms jų būryje, staiga ir aš pasijutau ypatinga, o ne paprasta lietuvė atvykusi išbandyti savo laimės svetur. Su merginomis pradėjome juokauti. Vaikinai apie kažką diskutavo.
– Klausykite, mes čia pasiskirstėme darbais,– priėjo Skotas,– Kristen, eik su Louis‘u pririnkti šakų laužui.
Pamačiau Louis‘ą, bemojantį man savo plačia šypsena.
– Gerai, –tariau.
– Eime ten,– parodė Louis‘as ranka į miško gilumą.
Saulėlydis užliejo medžių viršūnes.
– Tikiuosi nebijai tamsos?– mirktelėjau.
Ėjome pasišnekučiuodami apie viską kas šovė į galvą. Su Louis‘u jaučiausi laisva. Jis mane darė sava. Prieš jį galėjau nevaidinti, nusiimti tą sunkia, slegiančią kaukę. Šis vaikinas buvo tarsi deguonis mano sielai, širdžiai ir net gyvenimui. Su pilnomis rankomis drėgnų šakų priėjome miško pievelę, aikštelę apaugusią žalia, trumpa žole.
– Velnias, kaip pavargau. Gal sustojam pailsėti?–pasiūliau.
– Kaip pasakysi.
Padėjau savo ‘‘krovinį“ ant žemės ir atsisėdau. Šiltas vėjelis įsipynė tarp mano plaukų. Louis‘as prisėdo šalia.
– Vaikystėje, turėjau namą užmiestyje.Kai man pasidarydavo sunku, neištverdavau įtampos, pabėgdavau į mišką. Ten atrasdavau ramybę, kurios man taip reikėjo,– ne iš šio, ne iš to, pasakiau. Apnuoginau savo jausmus.
– Turėjai?
Palinkčiojau galva.
– Kai mano tėvai išsiskyrė...– įkvėpiau didelį gūsį oro,– likau gyventi su mama. Persikėlėme gyventi į butą, o namą pasiliko tėtis. Laikui bėgant, jis susikūrė naują šeimą, turėjo kitų vaikų. Gal skamba žiauriai, bet... juos matydama savo kambary, regėdama, kaip mėgaujasi ta vieta, kurioje aš tiek ašarų praliejau, jų neapkenčiau. Atrodė, tarsi jie mane apvogė. Atėmė ne tik tėčio meilę, dėmesį, bet ir prisiminimus, paminė mano skausmą,– pakėliau galvą į Lous‘ą,– atleisk. Bet to niekam niekad nesakiau.
– Niekis. Aš noriu žinoti, noriu, kad pasitikėtum manimi. Suprantu tave. Žinau, ką reiškia, kai tėvai tave pamiršta dėl kitų.
– Tikrai?– nustebau.
– Žinai, kad turiu krūvą seserų. Tau pasakojau, tiesa? Kai gimė dvynės, mano tėvai atsiribojo nuo manęs. Tapau jiems tarsi tamsa aklinoje šviesoje. Aš jiems nebebuvau sūnus, o tik dvynių auklė ir globėjas. Padėjau jiems jas užauginti, rūpintis, tačiau širdyje aš verkiau. Laikui bėgant jos paaugo ir tėvai vėl pradėjo mane matyti, kaip sūnų, o ne dvynių auklę. Tačiau tas laikotarpis amžiams liks tamsia skyle gyvenime.
Šiltai nusišypsojau.
– Mes abu esame likimo savaip nuskriausti vaikai...
– ...kurie surado vienas kitą.
Pajutau, kaip išraudau.
Atsiguliau ant žolės. Louis‘as pasekė mano pavyzdžiu. Gulėjome susiglaudę galvomis,kiekvienas skirtingoje pusėje. Aš – šiaurės, jis– pietų. Abu sudarėme vieną ilgą liniją. Pakėliau akis į dangų.
– Žiūrėk! Antai,– parodžiau pirštu į debesį,– matau laukais lekiantį žirgą.
– Kur?
– Štai,– paėmiau Louis‘o ranką ir pakėliau virš debesies.
– O man jis panašus verčiau į asilą,– nusišypsojo.
– Tikriausiai ten hibridas,– nusijuokiau.
– O ten regiu mėnulį.
– Kvailiuk, ten ir yra mėnulis padangėje.
– O.
Taip ir šnekučiavomės, dalindamiesi savo fantazijos idėjomis.
Tą akimirką, aš jį pamilau.
Tą akimirką, suvokiau, kad teks pasirinkti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą