2012 metai.
Buvo lietinga ir žvarbi gegužės diena, kai su Jake'u važiavome pas jo tėvus.
Negalėjau sakyti, jog laukiau nesulaukiau kada susipažinsime, bet ir negalėjau sakyti, jog nenorėjau.
Jaudinausi, kaip niekad. Jo tėvas buvo visų gerbiamas chirurgas, o motina visų gerbiama psichiatrė. Galvojau ką veiksiu tarp tų tobulų žmonių? Kaip man pavyks ten prisitaikyti, kai mūsų požiūris skiriasi it juoda ir balta. Jie mėgo tikslumą – aš niekad nepasižymėjau pastovumu. Visad maniau, kad buvau identiška chameleonui.Mokėjau įsilieti į aplinką, tarsi jau seniai būčiau joje gyvenusi, puikiai gebėjau paslėpti savo jausmus, kai reikėdavo. Tačiau dabar suvokiau, kad taip darydama, buvau tiesiog aš. Iki šio pastarojo įvykio. Tada supratau, jog nemoku keisti spalvų, amžiams būsiu su viena, su kuria gimiau.
Kai privažiavome namą, man pasirodė, jog tai verčiau rūmai, nei mano įsivaizduotas namukas su jaukiu vidiniu kiemu.
Didelės, baltos kolonos stovėjo man priešaky, o aplink augančios rožės buvo išpuoselėtos geriausio floristo.
– Aš negaliu,– sukausi atgal į mašiną.
Bet Jake'as mane sustabdė. Pakėlė delnu mano smakrą ir pažvelgė tiesiai į akis.
– Pasitikėk manimi.
Nuo tos akimirkos sužinojau, jog Jake'as labai skiriasi nuo tėvų.
Pastariesiems aš nepatikau.
Prisimenu, kaip jo tėvai žiūrėjo į mane iš aukštai, taip lyg žinotų, kas aš esu tokia per viena, ir kad mes su Jake'u anksčiau ar vėliau išsiskirsim. O jei ne – jie privers.
Per vakarienę tvyrojo nejauki tyla, mus skyrė per daug dalykų.
Nors geriau, pagalvojus, kaip tokiems žmonėms galėjau patikti?
Man neseniai buvo sukakę dvidešimt metų.
Aš jiems buvau dar vaikas.
O Jake'ui visas pasaulis.
Jis pasirinko mane.
Atsižadėjo savo tėvų dėl niekingos melagės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą