2011 metai.
Kovo 9 diena.
Lagaminas gulėjo taksi bagažinėje, bilietas buvo saugiai padėtas rankinėje, aš – pasiruošusi sužinoti savo likimą, Louis‘as – nė neįtariantis kas įvyks.
– Labas,– atidarė Liam‘as duris.
Pabučiavau jį į skruostą.
– Sveikas.
– Džiugu, kad atėjai.
Pamačiau Louis‘ą bestovintį prie baro.
Jis nusišypsojo.
– Atrodai nuostabiai,– pakštelėjo į lūpas.
– Apie tave tą patį galiu pasakyti.
– Eikš, noriu tave su kai kuo supažindinti.
Louis‘as paėmė mano delną, tačiau aš jį ištraukiau šaltai, be skrupulų. Esą man tai būtų buvę taip lengva...
– Ne. Atėjau dėl visai kitos priežasties,– rimtai tariau,– man pasiūlė galimybes Los Angele. Ten ne tik priėmė į universitetą, bet ir knygos reikalais atsivėrė plačios perspektyvos.
– Oho... Sveikinu,– jis tepasakė tai... sveikinu... vietoj skaudulingo ,,pasilik“...
– Šiandien išskrenda lėktuvas.
– Šiandien?– kiek sutriko.
– Taip. Ir aš neapsisprendžiau ką man pasirinkti – likti Londone, ar sutikti su pasiūlymu. Reikalas tame... kad tai priklauso nuo tavęs.
– Nuo manęs? Tačiau kaip?.. Aš gi...
– Aš tave, Louis‘ai ,myliu,– pagaliau tai pasakiau. Išdrįsau nebemeluoti. Leisti tiesai išvysti pasaulį, skverbtis į kitų protus, širdis, pakeisti aplinkinių gyvenimų įvykių seką
– Kristen...
– Jei tu mane myli – aš pasilieku, nes nė nenutuoki kiek daug tu man reiški, bet jei ne – sutiksiu su pasiūlymu, nenoriu karjeros platybių paaukoti vardan vaikino, kuris manęs nemyli. Taigi, Louis‘ai, aš laukiu atsakymo...
Bet jis tylėjo. Žvelgė į mane nesuprastomis akimis, taip, tarsi pirmą kartą mane matytų. Tarsi viskas kas tarp mūsų įvyko būtų buvęs niekas, dalykas, kurio net neverta minėti.
– Viskas aišku...– nuleidau galvą.
Apsisukau. Paskutinį kartą pamačiau Zayn‘o ir Harry‘o mąslius, nieko nesuprantančius žvilgsnius.
Nuo tos akimirkos mano pasaulis tapo bespalviu.
Iš senosios manęs nieko nebeliko.
Visad maniau, kad gyvenimas man bus lengvas: mokiausi gerai, turėjau daug draugų, mokėjau kitiems padaryti įspūdį.
Tačiau dabar viskas išslydo iš rankų, tarsi gyvenimas būtų ironiškai nusišypsojęs ir taręs ,,sakiau“.
Yra įvykių, kuriems mes esame nepasiruošę, nors ir žinome jų pasekmes, jų tėkmės kryptį.
Net neatsimenu mano sekančių žingsnių, tik tai, jog lėktuve išsitraukusi servetėlės skiautę, ant kurios palaiminga dar šįryt rašiau, nubraukiau du paskutinius punktus.
O tada pirmą kartą pravirkau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą