Jake‘o butas buvo dvyliktame aukšte.
Jis buvo nepriekaištingas. Viskas savose vietose. Baldai kainavo kelis tūkstančius dolerių. Riešutmedžio stalai, ant kurių jis ko gero taip niekad ir nevalgė, buvo iš antikvariato parduotuvės. Bute nebuvo nei vienos ryškios, išsiskiriančios detalės, nieko pompastiško. Ten karaliavo solidumas ir tuštuma. Jake‘as beveik visad būdavo ligoninėje. Po ilgų budėjimų valandų, grįždavo nuvargęs, todėl pirmiausia ką padarydavo – krisdavo į lovą. Ilgai galvojau koks bus mūsų bendras gyvenimas, kai jo beveik nėra namie. Tačiau laikui bėgant pripratau, kol galiausiai man tai tapo įprastu reiškiniu.
– Kaip sekėsi?– pabučiavau jį.
– Atlikau dvi dvigubas zondavimo operacijas. Esu nusikalęs.
– Tai gal aš tau netrukdysiu. Einu pas save į butą.
– Ne, nereikia. Pasilik, gi žinai – tu man niekad netrukdai.
Stipriai apkabinau jį. Man reikėjo atramos, žmogaus, į kurį sugerčiau visą savo neviltį ir jos ašaras.
Įkvėpiau jo kvapo. To paties ligoninės dezinfekcijos kvapo, kurio taip nekenčiau. Nes jis po truputį iš manęs atiminėjo Jake‘ą.
– Ar kas nors nutiko?
– Ne,– pamelavau,– tiesiog labai tavęs pasiilgau.
Jo lūpos palietė mano kaktą.
– Tu nė neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu.
Patikėk, įsivaizduoju.
Todėl ir meluoju.
***
Sėdėjau bare su kokteiliu rankoje.
Buvo dešimta valanda vakaro.
Rytoj turėjau laikyti svarbų egzaminą universitete.
Jake‘as atlikinėjo pamainą ligoninėje.
Stebėjau, kaip draugai ,susirinkę jaukiam vakarui, miršta juokais, spindi jaunatviškumu ir džiaugiasi gyvenimu.
Jie buvo maždaug vieneriais metais už mane jaunesni. Ir supratau, kad anksti laiko pasenau. Tapau per daug pasyvi, atsiribojau nuo šviesių dalykų, pasmerkiau save aklam liūdesiui.
Žiūrėjau į Margaritą darantį barmeną. Jam buvo apie apie trisdešimt metų. Ant jo piršto nebuvo matyti žiedo.
Mąsčiau ar aš jau būsiu kažkieno žmona iki trisdešimties.O gal gyvensiu niekam tikusį gyvenimą, kuris neturės nei prasmės, nei ateities?
Staiga žybtelėjo šviesa. Atsisukau į langą. Pamačiau mūsų laikraščio fotografą.
Apsidairiau aplinkui. Ir kažin kas bus tas garsus žmogus patekęs į dar vieną melagingą kadrą.
Bet nieko nemačiau.
Kai norėjau nutraukti paieškas pastebėjau dvi poras : vienas vaikinas sėdėjo su tamsios oda mergina, kitas – su brunete. Jie visi nekreipė dėmesio į aplinkinius. Atrodė tokie ramūs, laimingi, kad užsinorėjau atsidurti jų vietoje. Tai buvo Liam‘as su man nežinoma moterimi, ir Louis‘as su Eleonor‘a.
Įsikandau į lūpą. Štai Louis‘as, paklausęs manęs, tęsė gyvenimą.
Liam‘as buvo apkabinęs garbanės pečius, kuri kažką pasakojo, Eleonor‘a išsišiepusi linksėjo galvą, o Louis‘as glostė jos, ant stalo padėtą, delną.
Šalia manęs sėdėjo keturi gyvenimo išlepinti žmonės, o šalia – jų įskaudinta mergina, praradusi visas viltis. Koks kontrastas...
Padėjusi banknotą ant stalo, išėjau.
Pasivijau jau į automobilį įsėdantį Styvą.
– Palauk, Styvai!– sušukau.
– Kristen?.. Labas. Ka čia veiki?– pasirėmė ranka į mašinos dureles.
– Leisk man parašyti šį straipsnį apie One Direction. Turiu kompromituojančios informacijos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą