2011 metai.
Kovo 7 diena.
– Štai ir jie,– sušuko Harry‘s.
– Po galais, kur jūs buvote valandą? Mes jūsų laukėm, jau ruošėmės eiti ieškoti,– tarė Skotas rimta veido išraiška.
– Truputi užsiplepėjom,– pasiteisinau.
Pažvelgiau į visus. Mačiau, kad dauguma jau buvo išgėrę.
– Kristen! Gaudyk!– sušuko Džošas ir metė man skardinę alaus.
Valandos bėgo, laužas jau seniai buvo užkurtas, būrys įsisiūbavęs, gal kiek įkaušęs, tačiau linksmas. Niall‘as grodamas gitara dainavo airišką dainą. Visi šoko, rėkė, o aš lyg užhipnotizuota stebeilijau į Niall‘ą. Jo mėlynas akis ir kerinčią, be galo mielą šypseną. Nežinau kiek laiko taip ir sėdėjau kol jis man pamojavo ranka prieš akis.
– Ei, Kristen! Tu dar čia?
Tada aš iškart pabudau, tarsi iš užmaršties.
– Tu nuostabiai dainuoji. Niall‘ai, ar turi merginą?
Jo žvilgsnis iškart pasikeitė. Iš linksmo tapo rimtu, gal net kiek skaudulingu.
– Atleisk, –papurčiau galvą,– man nederėjo.
Pažvelgiau į laužą. Nuo jo kilo dideli dūmai šokdami savo laukinį šokį.
– Žinai...– prabilo Niall‘as,– kadaise buvau įsimylėjęs vieną merginą. Net labai. Apie tai niekam nepasakojau. Net vaikinams. Ji buvo nuostabi. Būčiau amžiams galėjęs žiūrėti į jos kerinčias, auksines garbanas, į susimetusias strazdanas ties nosimi. Po galais, aš kaip reikalas buvau ją įsimylėjęs. Kas naktį žadėjau prie jos prieiti ir užkalbinti. Privalėjau išdrįsti. Tačiau ji išvažiavo už Atlantos. Kai tai sužinojau... Atrodė tarsi pasaulis sudužtų į daug mažų šukių.
– Dar ne per vėlu,– tvirtai tariau.
– Kas ne per vėlu?
– Tu ją gali surasti. Juk šiais laikais viskas įmanoma. Mano dėdė surado savo dingusį pusbrolį . Juk tai nėra sunku. Aš tau padėsiu.
– Ne. Nereikia. Apie tai mąsčiau, tačiau tai nėra gera mintis.
– Kodėl? Gi negali gyventi prisiminimais ir tuo baisiu jausmu, kai gailiesi kažko nepadaręs. Niall‘ai, tai tavo šansas.
– Ne. Tai ji turėjo šansą mane taip pat įsimylėti. Bet jo neišnaudojo.
Pažvelgiau į jį klausiamai.
– Jei dabar ją surasiu, jai aš patiksiu tik todėl, kad esu Niall‘as Horan‘as iš One Direction. Jei nepatikau, kai buvau paprastas vaikinas iš paprastos mokyklos, vadinasi ir dabar ji iš tiesų manęs nemylės .
– Tačiau...
Jis papurtė galvą. Ir tada pajutau reikiamybę jį apkabinti. Apglėbiau taip stipriai, kaip tik galėjau.
– Meilės priepuolis?– nusišypsojo jis.
– Esi nuostabus.
– O tu truputį padauginai alkoholio.
– Gali būti.
Atsisukau į ugnį, bet ji po truputį geso. Šalia nebuvo jokių šakų, o aplinkiniai taip buvo užsiėmę savo linksmybėmis, kad nenorėjau jų trukdyti. Ruošiausi Niall‘o paklausti ar gali mane palydėti į mišką, tačiau jo jau nebebuvo. Tada pastebėjau Zayn‘ą.
– Zayn‘ai¡–pamojau jam.
– Taip?– priėjęs tarė.
– Gal gali mane palydėti pririnkti šakų, ugnis jau gęstą, o dabar taip tamsu ir...
– Ar tik Kristen nebijo tamsos?...– šyptelėjo.
– Na, truputėlį.
Ir abu patraukėme link aklinos tamsos. Laikiau žibintuvėlį ir išgirdus bent menkiausią garsą iškart nukreipdavo šviesą į jį. Pririnkę tų nelemtų šakų, jau traukėm atgal. Bet Zayn‘as nusprendė prisėsti ant nuvirtusio medžio, kuris laikėsi už kito, todėl buvo maždaug jam iki kelių.
– Jau regiu čia tykantį žudiką,– perbėgo kūnu šiurpuliukai.
– Manau prisižiūrėjai per daug siaubo filmų. Be to, nebijok, aš gi su tavimi.
– Na taip, Superman‘e Malik‘ai.
Kažkas sutraškėjo krūmuose. Iš kart prisitraukiau šalia Zayn‘o ir pačiupau jo ranką.
– Jėzau, kažkas nori man įvaryti infarktą,– suaimanavau.
Pajutau, kaip Zayn‘as užkišo man plaukų sruogą už ausies. Atsisukau į jį.
– Kodėl tu esi tokia tobula?..–sušnibždėjo.
Nevalingai pradėjau artintis prie jo, kol mūsų lūpos prigludo viena prie kitos. Jo ranka, buvusi ant mano liemens, palindo po megztiniu. Suleidau savo pirštus į jo plaukus. Tąkart mus buvo užvaldęs noras. Ir turėjau pripažinti, man tai patiko. Jo lūpos slinko mano kaklu.
– Žinai, čia šalia yra vasarnamis,–gaudydamas orą pasakė.
Ir tada aš atsitokėjau.
– Ne. Ką mes darom?– ir pasitraukiau nuo jo.
– Kristen, kas tau yra?
– Aš tiesiog negaliu.
– Koks skirtumas, kad myli Louis‘ą. Tu gi ne jo mergina.
– Žinau,– tariau,– bet kas jei vieną dieną mes su juo būsime daugiau nei draugai? Aš amžiams negalėčiau pažvelgti Louis‘ui į akis, kai praleidau naktį su vienu iš geriausių jo draugu. Šis įvykis taptų tarpas skiriantis mus.
Zayn‘as nusisuko. Jo akyse išvydau skausmo kibirkštėlę.
– Reikalas tame, jog tu man patinki. Gal tai net daugiau nei trauka. Tu esi ta mergina, apie kurią svajojau ištisus metus.
Staiga sudrebėjau. Niekad nebūčiau pamaniusi, jog patinku Zayn‘ui. Nepastebėjau nei ženklo iš jo, liudijančio apie jo meilę man.
– O, Zayn‘ai... Aš... net nežinau ką pasakyti.
– Ir nereikia. Man jau viskas aišku. Tu myli Louis‘ą, jis tave.
– Louis‘as man nesakė, jog jam patinku.
– Ir nereikia. Aš puikiai jį pažįstu.
– Jei pažįsti, dar nereiškia, kad žinai.
Zayn‘as savo didelėm, rudom akim pažvelgė į mane.
– Ar tai reiškia, jog turiu vilčių?
– Nežinau, Zayn‘ai, nežinau. Bet tai reiškia tikrai viena – aš tavęs nemyliu. Atleisk, nepamanyk, jog esu žiauri ar beširdė, tačiau per savo gyvenimą man teko patirti daugybę išgyvenimų, iš kurių pasimokiau, jei tave parklupdė turi atsikelti bet kokiomis aplinkybėmis. Pamatysi, tu dar sutiksi merginą, kurios laukei, nes aš tikrai nesu ji.
– Vadinasi galiu apie tave net nebesvajoti.
Man nuriedėjo skruostu ašara.
– Jėzau, apsiblioviau, lyg mažas vaikas.
– Eikš čia,– pasakė Zayn‘as ir paėmė į glėbį,– neverk, o tai ir aš apsiverksiu.
– Man tiesiog...tu esi toks nerealus, o aš, būdama paskutinė kalė, tave taip žiauriai atstūmiau.
– Viskas gerai,– kartojo glostydamas man nugarą,– žinai, manau, kai išgeri pasidarai per daug sentimentali,– nusišypsojo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą