Forever & Always

PO ŠEŠIŲ MĖNESIŲ.

Nors buvo praėję šeši mėnesiai, su Louis‘u dar nė karto nebuvome susipykę. Mylėjome vienas kitą per daug stipriai, jog būtų laiko neapykantai. Kartą, kai saulėlydis buvo užliejęs jūrą, žingsniavome pajūriu.

–        Ar myli mane?– paklausė Louis‘as.

–        Labiau nei gali numanyti. O tu mane?

–        Stipriau už viską pasaulyje.

–        Pasakyk kaip.

Vietoj pasakymo ,,kaip visą jūrą“ ar ,,taip stipriai, kaip nuo žemės iki mėnulio ir atgal“ jis mane švelniai pabučiavo ir tarė:

     – Štai kaip  stipriai.

Žinoma netruko ir po kelių dienų mane jau sumedžiojo paparacai. Iškapstė kiekvieną smulkmeną. Nuo tos dienos netekau savo privatumo. Tačiau tik išorinio. Nes su Louis‘u mes dalijomės didžiausiu vidiniu uždarumu, jausmais, apie kuriuo nei vienas negalėjo nutuokti. 

Zayn‘as mane užmiršo, net atrodė, jog susirado slaptą merginą. Ir puikiai tai mokėjo slėpti. Liam‘as su Danielle, viena nuostabiausių mano sutiktų moterų, aklai vienas kitą įsimylėjo, o Niall‘as su Harry‘u... Ką begaliu jiems pasakyti, jie didžiausi širdžių daužytojai.

Vieną dieną žingsniavau plačiomis LA gatvėmis, kai išvydau vėjyje besidraikančius rudus plaukus.

–        Jake‘ai?

–        Kristen?– atsisuko.

Rankoje laikė portfelį, o didelės akys tyrinėjo kiekvieną mano sielos milimetrą.

–        Sveikas. Jake‘ai, kaip tau sekasi?– apie jį nebuvau girdėjusi jau kelis mėnesius.

–        Gerai. Rytoj išvažiuoju į Italiją. Ten man pasiūlė neblogą darbą. Iškart sutikau, nes žinai...Italija – mano svajonė,– atsiminiau, kaip jis kadaise troško kartu su manimi nuvykti į Veneciją.

–        Tai trauki į Veneciją?

–        Ne. Į Florenciją.

Linktelėjau galvą.

–        Nuostabus miestas.

Abu atsikvėpėme.

–        Sėkmės tau Jake‘ai. Esi jos vertas.

–        Ačiū.

Švelniai šyptelėjau.

–        Iki. Tikiuosi tai ne paskutinis mūsų susitikimas.

Pasisukau. Pradėjo lyti. Ir neturėjau skėčio.

–        Kristen!– sušuko Jake‘as,– žinok... aš nepykstu.

Stovėjau prieš veidrodį universitete ir mąsčiau kokia bus rytdiena? Jų laukdavau nekantraudama. O ne bijodavau, kaip kadaise. Jutau, kaip tūkstančiai meilės, laimės gijų mane apglebia. Aš buvau laiminga.

Tušu perbraukiau savo blakstienas, nes šiandien ryte nespėjau. Staiga išgirdau baisų triukšmą ir riksmą. Pakraupau. Atsisukau į duris. Ranka atsirėmiau į kriauklę. Girdėjau, kaip mano širdis trankosi krūtinėje it žuvis ištraukta iš vandens.  Po kelių sekundžių kažkas išlaužė duris. Už jų išvydau turbūt kraupiausią vaizdą, kokį man teko matyti. Ant grindų sėdėjo mano dėstytojas. Siena buvo nudažyta ryškiu raudoniu. O šio nuostabaus žmogaus akys amžiams užmerktos. ,,Kristen, turi talentą rašyti, tik sek paskui jį. Neatsilik“ –  suskambėjo jo balsas mano ausyse. O dabar iš jo beliko... Kiautas, kuriam niekas nebe sugebės įkvėpti gyvybės.

Prieš akis stovėjo aukštas, liesas ilgaplaukis vaikinas, rankoje laikydamas pistoletą. Atpažinau jį. Jis buvo tas pats, kurį mačiau universitete. Mes lankėme psichologijos kursus, jie buvo privalomi žurnalistikai.

Ir staiga supratau kas vyksta.

–        Prašau...– sušnibždėjau.

–        Neprašyk,– priėjo.

Atatupsta atsitraukiau.

–        Maldauju, nedaryk to.

–        Užtilk, kale!– sušuko.

Suvirpėjau. Nejau aš patekau į teroro aktą? Užsimerkiau, stipriai įkvėpiau. Prisiminiau, kaip kadaise, kai mano tėvai išsiskyrė, tėtis prieš išvažiuojant atsisveikino.Jis atsiklaupė ant kelių, paėmė mano delnus ir juos stipriai sugniaužė. Pasakė : ,,mieloji, aš visad būsiu su tavimi, jei net manęs nematysi. Žinok, aš tave myliu. Amžiams liksi manoji mergytė". Ir abu pravirkome. Išvydau jo veidą, tą šiltą, meilės kupiną žvilgsnį. Tėti, tu nemelavai. Aš tave jaučiu.

–        Jūs visi to nusipelnėte, prakeikti demokratai! Kas jūs tokie, kad kaskart man aiškintumėte kaip elgtis!?– jo kakta nubėgo prakaito lešelis.

–        Padėk tą ginklą, nieko nepakeisi manęs nužudęs.

–        Būtent – nepakeisiu. Viena kita gyvybe mažiau ar daugiau nieko nelems.

Jo rankose buvo išsišokusios gyslos. O pirštai stipriai gniaužė ginklą. Pro langą mačiau, kaip vėjas taršo medžių viršūnes, lyg Loiuis‘as mano plaukus.

–        Gerai. Suteiksiu tau šansą.  Pažaiskime žaidimą. Kiekvienas iš mūsų paklaus po klausimą, į kuri reikės atsakyti. Ir jei paklausi klausimo, kuris mane suerzinsi – aš tave nudėsiu. Turime po penkis klausimus.

Mano kūnas virpėjo. Prasidėjo kova dėl išlikimo. Kodėl dabar, kai aš buvau tokia laiminga?

–        Kas pradeda?– paklausiau.

–        Ar nors kartą tavo mintys nukrypo ties noro, jog kažkas mirtų?

–        Taip.

–        Papasakok.

–        Mano eilė klausti,– pasakiau, bet jis stebėtinai ne įsiuto, o priešingai – nusišypsojo,– ar mėgsti šokoladinius ledus?

–        Vaikystėje dėl jų buvau pametęs galvą. Iš kur žinai?

–        Nes esi vienas iš savų. Aš juos dievinu. Kada paskutinį kartą verkei?

Jis suėmė ginklą dviem rankomis, bet nejučia, kaip paėmė, taip nejučia ir atgniaužė.

–        Kada supratau ką ruošiuosi daryti. Papasakok kieno mirties norėjai?

–        Kadaise, kai man buvo devyneri, klasė važiavo į labai smagią ekskursiją – su nakvyne. Prieš ją, aš netyčia sudaužiau mamos mėgstamiausią porcelianinį servizą. Todėl ji mane nubausdama, uždraudė važiuoti. Aš jos tą akimirką neapkenčiau. Kai grįžo draugai, visi gal mėnesį apie išvyką šnekėjo, o aš buvau vienintelė joje nebuvusi ir kaskart kai išgirsdavau apie ekskursiją pasakojant, jausdavausi nustumiama į šoną.

–        Suprantu tave.
Linktelėjau galvą.

–        Kokia buvo tavo pirmoji meilė?

–        Ji...Devintoje klasėje man patiko mergina iš paralelinės klasės. Sara. Ji buvo tobula. Aukšta, plona. Visų mėgstama. Kadaise, per vakarėlį, pasiūliau jai pašokti. Bet ji tik suprunkštė. Buvo viena iš populiariausių mokyklos merginų. Tada prisistatė jos vaikinas. Paklausė ar turi problemų, o ta pirštu bedė į mane. Ne tik buvau įstumtas į punšą, bet buvo numautos kelnės su...,– tankiai sumirksėjo,– Buvau išjuoktas visiems laikams. O tavoji meilė?

–        Aš jį labai myliu. Mes esame kartu ir neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo. Jis yra viskas ką turiu ir viskas dėl ko gyvenu.
Stipriai įkvėpiau. Jaučiau, kaip man dreba keliai.

–        Kiek ir kodėl?– žinojau, jog rizikuoju, bet privalėjau žinoti.

Jis pažvelgė į mane.

–        Čia du klausimai... Keturiasdešimt penki,– o aš būsiu šešta,– Todėl, kad juos visad mačiau tokius laimingus, tobulus. O aš jiems buvau niekas. Net ir dėstytojams. Norėjau bent kartą juos valdyti, tapti nebe šuniuku, o valdovu. Jų likimų valdovu.

–        Bet tu toks nesi. Aš tave kątik pažinau iš arčiau. Ir žinau, jog esi geras.

–        Manai, kad dėl padlaižiavimo tavęs nenušausiu!? – suriko.

–        Ne, ne. Tik sakau tiesą. Be to, aš jau pasiruošusi.

–        Atleisk man, maldauju. Bet tu per daug man primeni Sarą.

Jis pakėlė šautuvą tiesiai man prie galvos.

–        Ne manęs prašyk atleidimo, o jų artimųjų. O tuo labiau pačio savęs.

Mano skruostu išriedėjo ašara kupina meilė, skausmo, laimės, ilgesio. Tiesos.

,,Mes visad būsime kartu, kad ir kur bebūtumėm, nors ir skirtingose planetose. Nes kai myli, visad lieki kartu“, Louis‘ai, aš tave myliu.

Šūvis.

Dilgtelėjimas.

Tamsa.

Tyla.