2011 metai.
Kovo 9 diena.
LOUIS‘AS
Mačiau, kaip ji išlekia pro duris, kaip jos gležnas kūnas braunasi pro žmonių būrį.
Ji mane myli... Daug kartų buvau save pagavęs, žiūrint į ją ne taip, kaip į kitas, eilinias, merginas. Kiekvienas jos žingsnis man buvo tartum įstabaus grožio šokis, o sužinotas naujas dalykas apie ją – atrastas lobis. Kristen buvo ne tik pavogusi mano mintis, sapnus, tačiau kiekvieną dieną pavertusi laukimu. O dabar ji išėjo... Pro duris, mano gyvenimo duris.
– Louis‘ai, kas nutiko? Ar man pasirodė, ar jūs susipykote?– priėjo Harry‘s.
– Kur ji išlėkė?– paklausė Zayn‘as.
– Ji išvažiavo,– neatitraukiau akių nuo durų.
– Ką!?
– Jėzau...– sušnibždėjau, –aš ją myliu... Aš ją myliu!
– Ji tave taip pat,– tarė Zayn‘as.
– Žinau. Man ji ką tik tai pasakė.
– Tai kodėl išlėkė skausmo kupinu veidu?
– Dieve, ką aš ką tik padariau...–susiėmiau už plaukų,– ką aš padariau?..
– Tai tu mums ką pasakysi ar ir toliau tylėsi!?– susšuko Zayn‘as.
– Ji paklausė ar ją myliu. Jei taip – ji būtų pasilikusi Londone, jei ne – išvažiavus į Los Angelo universitetą.
– Ką atsakei!?– paklausė Harry‘s.
– Esi kvailiausias žmogus pasauly, pasakęs nuostabiausiai planetos merginai ,,ne“...
– Ką? – suriko Harry‘s,– Louis‘ai ką tu padarei!?. Greičiau... Eik ją pasivyti! Daryk kažką, po galais!
Pažvelgiau į vaikinus. Jiems viskas atrodė taip paprasta. Tačiau realybė visad būna painesnė už vaizduotę.
– Negaliu.
– Ką tu čia per nesąmones šneki!– mačiau smerkiantį Zayn‘o žvilgsnį.
Prisiminiau, kaip kadaise svarsčiau ar tik jis nebūtų puikus vaikinas Kristen. Mačiau, kad Zayn‘ui ji patiko, todėl to paklausiau. Privalėjau įsitikinti.
– Zayn‘ai, ar tu kažką jauti Kristen?
Jis pakėlė galvą ir įdėmiai į mane pažvelgė.
– Kodėl klausi? Ji yra puiki mergina ir gera draugė...
– Neišsisukinėk,– pertraukiau.
Tada jis atsistojo. Nusisuko nuo manęs ir priėjo prie durų. Prieš išeinant jis tarė:
– Yra dalykų, kurių niekam nevalia žinoti.
– Ji jau išėjo,– pasakiau, o Harry‘s pervėrė smerktinu žvilgsniu.
– Bet turi galimybę sustabdyti.
– Ne. Niekad jos ir neturėjau.
Išėjau.
Jau temo.
Danguje pradėjo ryškėti pirmosios žvaigždės. Namuose degė šviesos, stebėjau šeimas nurenkinėjaančias lėkštes nuo vakarienės stalo. Jie visi gyveno dideliame ramybės ir privatumo rate. To aš jiems ir pavydėjau – uždaraus gyvenimo.
Ilgai netrukus iš už kampo blykstelėjo blykstė.
Dar viena nuotrauka,dar vienas melas laikrašty.
Pradėjau bėgti. Bėgau tol kol priėjau mažą, atokų tiltuką.
Atsisėdau ant krašto, leidau kojoms tabaluoti virš bedugnės.
Nepasivijau Kristen, nes nenorėjau sugriauti jos gyvenimo, įvelti į pasaulį, į kurį pats įklimpau. Į dėmesį, kai kelio atgal nebėra. Kai kiekvienas tavo žingsnis yra komentuojamas. Kai prarandi senąjį save.
Negalėjau jai leisti tapti viso to dalelė. Nes tai buvo mirties nuosprendis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą