Sėdėjau prie rašomojo stalo. Pro atdarą langą stebėjau pilnatį, mačiau tūkstančius šviesų, tūkstančius gyvenimų. Pažvelgiau į įrėmintą nuotrauką. Joje mes Jake‘u, suglaudę kaktas šypsojomės. Už mūsų saulėlydis buvo užliejęs viską aplinkui.
Atsiminiau, kaip mane Louis‘as įskaudino nuslėpdamas tiesą. O dabar aš taip elgiausi su Jake‘u. Kas aš buvau per viena, kad meluočiau ir valdyčiau jo gyvenimą? Supratau, jog turiu liautis vaidinus. Privalau jį išlaisvinti nuo mano sukurto iliuzijų pasaulio, kurio realybėje net nebuvo. Turėjau tai padaryti kuo anksčiau. Nes kiekviena sekundė ilgino jo skausmą, su kuriuo kada nors jis tikrai susidurs man prisipažinus.
Išlėkiau iš namų. Pradėjau bėgti. Nežinau kodėl, tačiau turėjau Jake‘ą kuo greičiau susitikti.
Suradusi personalo duris ir jas atidarius, pamačiau jį bevartantį pacientų ligos istorijas.
– Kristen?..– pažvelgė didelėmis rudomis akimis. Jo plaukai buvo susitaršę, o ratilai – tamsūs po ilgos pamainos.
– Tikiuosi netrukdau.
– Ne, ką tu. Ar kas nutiko?– priėjo prie manęs.
– O, Jake‘ai,– apkabinau jį taip stipriai, kaip tik begalėjau, nes žinojau, jog tai paskutinis kartas, kai jį liečiu ir, kai jis leidžiasi apglėbiamas melagės sugriovusios jo gyvenimą,– turiu tau kai ką pasakyti.
Jo veidu perbėgo klausimas.
– Bijau, kad nuo to, ką pasakysiu, tu manęs nekęsi.
– Nenusišnekėk, Kristen. Jei ir sužinočiau, jog esi psichopatė pabėgusi iš beprotnamio, vis tiek tave mylėčiau.
Papurčiau galvą.
– Ne, Jake‘ai. Tu nežinai. Visą tą laiką, nuo mūsų pažinties dienos aš kai ką nuslėpiau. Kol galiausiai tai virto melu. Tai susiję su...– nurijau gomulį gerklėje,– su vaikinu, su kuriuo aš išsiskyriau. Tu nežinai kas jis toks.
– Žinau. Jis yra paskutinis šunsnukis palikęs nuostabiausią planetos merginą.
Stengiausi nesumirksėti, kad nepravirkčiau. Kaip galėjau pasakyti geriausiam pasaulio žmogui, kad jo nemyliu? Kaip galėjau trenkti šventajam?..
– Aš jį vakar sutikau.
– Tomą?
– Ne, ne Tomą. Jis vardu Louis‘as.
– Ach, kvailele tu mano,– pažvelgė taip švelniai, kad man suvirpėjo kojos,– Nejau manei, kad pamelavusi jo vardą mano jausmai tau pasikeis?
– Norėčiau, kad tai būtų vienintelis pramanas. Bet tai tėra lašas jūroje. Louis‘as yra iš One Direction.
– Iš tos grupės, iš kurios vakar ėmei interviu?
– Taip. Su jais aš prieš metus susipažinau. Ir pamilau Louis‘ą iš pirmo žvilgsnio. Bet man pasiūlė galimybes Los Angele. Būčiau pasilikusi Anglijoje, jei Louis‘as būtų mane mylėjęs. Bet kaip numanai, jo atsakymas buvo neigiamas. Todėl išvažiavau. O tada sutikau tave.
Jake‘as pažvelgė į mane meilės kupinom akimis.
– Taip. Gal tavo versija ir skiriasi nuo tos, kurią pasakojai. Jog išsiskyrėte dėl to, kad jūsų požiūriai ir keliai skyrėsi. Gal jo vardas, asmenybė buvo kitokie. Tačiau, Kristen, tai nekeičia mano jausmų tau.
– Ne, Jake‘ai. Tai ne viskas. Aš jį palikau, laikas bėgo, bet jausmai jam neblėso, kad ir kaip būčiau norėjusi.
– Iki tos dienos, kai mane sutikai, tiesa?
Ašara nuriedėjo mano skruostu. Neįstengiau nieko pasakyti.
– Pasakyk, jog tai netiesa... Kad tai ,apie ką manau, tėra kvailas, nepagrįstas nepasitikėjimas...
– Tu buvau žmogus, pakėlęs mane, suteikęs norą ir vėl eiti pirmyn. Kaip galėjau , tau pasipiršus, pasakyti ,,ne“? Tam, kuris gražino man regėjimą? Aš tau jaučiu šiltus jausmus, bet nemyliu ir niekad nemylėsiu. Nes mano širdis priklauso Louis‘ui.
Iš akių riedėjo ašaros, lyg kraujas iš žaizdos.
Jake‘as žengė žingsnį atgal. Toliau nuo manęs...
– Prašau, atleisk man.
– Pasakyk man viena – kaip galėjai žiūrėti man į akis, kalbėti su manimi, visa tai žinodama?
– Todėl savęs ir nekenčiu.
– Dabar ne tik tu pati savęs nekenti.
Jo žvilgsnyje išvydau panieką.
– Prašau nesakyk to.
– Žinai esi puiki aktorė.
– Jake‘ai, aš gailiuosi. Tikrai nenorėjau tavęs įskaudinti.
– Išeik,– atidaręs duris parodė į tuščią, tamsiai baugų koridorių. Visai, kaip skylė atsivėrusi mano širdyje.
– Aš labai...
– Išeik !– suriko.
Pro jį praeidama neįstengiau pažvelgti jam į akis.
Štai kaip galima per penkias minutes sugriauti dvejus gyvenimus.
O juos atstatyti prireiks daug daugiau laiko. Gal net viso gyvenimo neužteks.
– Pasirodo mano tėvai buvo teisūs,– šaltai tarė.
***
Antraštė skelbė ,,Kas iš tiesų yra One Direction?“.
Straipsnio juodraštis gulėjo ant mano stalo. Jame paminėjau ir mano istoriją, kokie jie yra bejausmiai. Aišku, nesakiau, jog ta įskaudinta mergina esu aš.
Jau regėjau, kaip jų karjera dūžta į daug mažų šukių, kaip jų vadybininkai pasipiktinę ieško išeičių iš painios situacijos. Kaip grupės gerbėjai širsta ant anonimės, pasakiusios tokią nesąmonę.
Žinau, gal ir elgiausi ne per gražiausiai. Tačiau tai buvo atsakomasis žingsnis. Jie per daug stipriai mane stumtelėjo, o aš neišlaikiusi pusiausvyros griuvau į gyvenimo duobę.
Jutau tik neapykantą.
Štai kas buvo likę iš manęs.
Suskambėjo durų skambutis. Atsistojau atidaryti. Už durų stovėjo Louis‘as.
– Sveika. Tikiuosi netrukdau.
Nors turėjau sutrikti, bet nė iš tolo to nepadariau.
– Labas.
– Gal galiu užeiti.
Pažvelgiau į savo ranką laikančią rankeną.
– Prašau.
Jis stovėjo vidury svetainės ir žiūrėjo į mane.
– Jaukus butukas.
– Ar atėjai dėl to, kad pasakytum komplimentą mano namams?
Jis nusišypsojo. Ta šypsena...Tie seni laikai... Jo buvimas šalia...
– Visą kelią galvojau ką tau pasakyti. Dėliojau žodžius, lyg dėlionę, net jau buvau pradėjęs kurti poemas. Tačiau, žinai, viską užmiršau. Tai paradoksalu. Bet taip jau yra. Todėl teks interpretuoti.
Sukryžiavau rankas ant krūtinės.
– Taigi, Kristina Žakauskaite, aš tave myliu. Žinau, tu nenori apie tai girdėti nė žodžio, bet leisk man pabandyti. Atvažiavau čia paskatintas vieno nuostabaus žmogaus.
Nejau Zayn‘o?
– Jake‘o.
– Jake‘o? – nieko nesupratau.
– Jis man paskambino ir pasakė, kad nedrįsčiau praleisti tokios svarbios progos pasaulyje, pasitaikančios tik kartą per gyvenimą. Moters, kuri yra nežemiška. Taigi, aš susimąsčiau. Prisiminiau kiekvieną tavo šypseną, kiekvieną tavo judesį, pasakyti žodį. Ir tavo prisilietimą. Turiu prisipažinti, net apsiverkiau. Nes supratau, jog tu man esi tartum deguonis. Gal tu nesi šalia manęs, tačiau aš tave vis tiek jutau, regėjau, žinojau, jog esi čia – su manimi, mano širdyje. Negaliu, Kristen, be tavęs gyventi. Kad ir kaip būčiau stengęsis. Po kelių mėnesių, kai tu išvažiavai Harry‘s man pasiūlė pradėti vėl gyventi, todėl supažindino su Eleonor‘a. Ji yra puiki mergina. Graži, protinga, charizmatiška. Bet kad ir kaip būčiau stengęsis ją pamilti – man nepavyko. Todėl kai šiandien Jake‘as paskambino, supratau, jog jei tavęs neturėsiu šalia – neturėsiu ir jokios kitos moters. Nenoriu būti su kažkuo kitu ir be perstoju jį lyginti su tavimi – mergina, kurios nesurasi jokiame atokiausiame kampely, nes ji yra unikali, vienintelė planetoje. Aš išsiskyriau su Eleonor‘a. Ji suprato, nes ir pati žinojo, jog jos nemyliu. Todėl mes su tavimi dabar esame laisvi...– nusišypsojo.
– Ir ką siūlai?
– Gal nori nueiti į į kavinę?
Nusijuokiau.
– Kvieti mane į pasimatymą?
– Turbūt...taip.
– Bet tu dar nežinai ar aš tau atleidau.
– Esu pasiruošęs atremti viską, kiekvieną blogą žodį apie mane, bet jei atsakysi ,,ne“, aš nesuprasiu. Tokio žodžio mano žodyne nėra.
– Louis‘ai,– pradėjau,– vakar per mano kaltę sudaužiau nuostabiausio žmogaus širdį. Pasakiau, jog jo nemyliu, nes myliu kitą vaikiną. Tave. Tu tai žinai, bet yra dalykų, kurie yra neįmanomi. Visad žiūrėdama filmus ar serialus nesuprasdavau žmonių, kurie mylėdami vienas kitą, turėdami sąlygas būti kartu,vis tiek išsiskirdavo. Tomis akimirkomis aš jų neapkęsdavau. Nes tai būdavo per daug dirbtina. Gi kai gyvenimas tiesia ranką, ją reikia sučiupti nieko nelaukus. Tiesa? O dabar man atrodo tai vyksta. Kai ėmiau iš tavęs interviu suvokiau, jog tave myliu. Gal net stipriau nei anksčiau. Ir pajutau neaprėpiamą ilgesį vaikinams. Aš jūsų visų pasiilgau. Tas tobulas penketukas tapo mano dalele. Po galais, noriu, jog ir aš tapčiau jūsų visų dalele.
– Na tu ir daug kalbi,– pasakė jis ir pabučiavo mane.
Jo šiltos lūpos lietė manąsias. Man susvaigo galva. Aš jį vis dar taip stipriai mylėjau, kaip iš pirmo. Ir ta neapykanta, kuri tūnojo manyje, buvo ne jiems, o sau. Jog nesugebėjau susitvarkyti su savo gyvenimu, jausmais ir per savo kaltę viską praradau. Šimtą dalykų, vardan kvailumo. Tačiau dabar viską pradėsiu per naujo, atversiu naują, kur kas šviesesnį gyvenimo puslapį.
– Vis tiek norėjai pasakyti taip,– palietė mano skruostą pirštu.
– Kur sakei mane nusivesi?– nusišypsojau.
Štai dabar ir atėjo toji lauktoji akimirka.
– Palauk,– prieš išeinant tariau,– turiu dar kai ką padaryti.
Nuėjusi į darbo kambarį pakėliau savo straipsnį. Ir jį suplėšiau. Į daug mažų skutelių. Senasis gyvenimas dingo. Laikas pradėti mylėti.
Ach...Kad būčiau žinojusi kas greitai įvyks...
OMG! verkiu!!
AtsakytiPanaikinti