,,City of Bliding Lights" (10)

2012 metai

Atvykusi į LA, buvau tarsi zombis. Tiksliai žinojau ką reikia daryti, kur eiti, su kuo susitikti. Visa tai dariau lyg užprogramuotas robotas. Tačiau viena žinojau – jausti nebe galėsiu. Ir nebe norėsiu. Bet suvokiau, jog privalau pradėti gyventi, nebebūti tokia pasyvi ir apgailėtina. Jei vakar buvo audra nereiškia, kad ir rytoj ji bus.

Todėl vieną dieną žingsniavau LA plačiomis gatvėmis, apsupta tūkstančių žmonių ir virtinės dangoraižių. Aš puikiai ten įsiliejau, lyg jau seniai čia būčiau gyvenusi. Stebėjau maklerius lekiančius į savo firmas, paauglius pabėgusius iš pamokų, jog galėtų susitikti su kitais draugais, senolius nebe suvokiančius kur jie yra ir kas jie patys yra, benamius prašančius išmaldos ir galybę kitų žmonių turėjusių savo istoriją, savo skausmą ir džiaugsmą.  Nusprendžiau užeiti į starbucks’ą. Eilė buvo didelė, kaip niekad. Bet nutariau palaukti. Bent vieną kartą palaukti…  Apžvelgiau sėdinčius lankytojus. Vieni skaitė laikraščius, kiti laptopų draugijoje gurkšnojo kavą, o buvo ir tokių, kurie sėdėjo vieni. Užsisakiau cappuccino( paprastume slypėjo genialumas) ir ragelį su šokoladu. Nusprendžiau atsisėsti kampe. Kramsnojau ir galvojau apie Louis’ą, jo ištartą lemtingąjį žodį, apie Zayn’o ir Harry’o mąslius, nerimastingus žvilgsnius. Žinojau, jog vėl pratrūksiu, todėl sukandusi lūpas visus šiuos prisiminimus užrakinau savo širdy nuspręsdama, jų niekad nebe atrakinti. Mano akį patraukė vyriškis sėdėjęs priešais mane, kitame kavinės kampe. Jam buvo maždaug dvidešimt devyneri. Jo rudi, banguoti plaukai raitėsi apie kaktą, rudos akys buvo įsmeigtos į laikraštį, o išsišokę skruostikauliai darė jį modeliu. Nepaprastai gražiu.

Tąkart nusprendžiau visad čia ateiti ir jį stebėti.

Sužinojau, kad jam patinka juoda, nesaldinta kava, kad yra gan santūrus ir gal kiek pasipūtęs, bet tikrai ne snobas. Neturėjo žmonos ( žiedo niekur nematyti),buvo punktualus, kadangi kasdien septintą valandą ryto ateidavo ir aštuntą išeidavo, buvo inteligentiškas, nes skaitė LA Times ir, jog jam nerūpėjo kitų gyvenimai. Manęs dar nebuvo pastebėjęs.

Taip slinko savaitės kol tas vyriškis tapo mano draugu, pats to nežinodamas. Su noru kėliausi vėl jį pamatyti ir su ilgesiu užmigdavau laukdama rytdienos. Žinau, tai skamba kvailai, gal net maniakiškai, tačiau jutau, kad jis yra tas žmogus, kuris gali mane suprasti, nes pati kadaise, prieš sutinkant penketuką, tokia buvau.

Vieną rytą atėjau taip anksti, jog kavinėje buvome tik mes dviese. Todėl nusprendžiau atsisėsti prie jo, veidu į langą ir dešine puse – į vyriškį.  Už lango be perstojo lijo. Protarpiais ir griaustinis nuspręsdavo įsikišti ir parodyti savo rūstybę. Stebėjau skiečių spiečių, lietaus lašų kelią iki žemės.

–        Na ir oras,– tariau.

Tačiau jis tik sumurmėjo  ir net neatplėšė akių nuo laikraščio.

–        Dar neteko man matyti tokios bjaurios dienos LA, kaip šiandiena.

Ir tada jis pakėlė savo akis. Dešimtis kartų jas mačiau, bet pirmą kartą jos žvelgė tiesiai į mane.

–        Juk dabar ruduo. Kitokių dienų greitai nebeliks,– jo balso tembras buvo nepaprastai gražus.

–        Teks priprasti.

–        Taigi... Jums toli iki darbo?

–        Ne. Čia šalia. Už kampo.

–        Bent jau tiek.

–        Na taip. Vienu atžvilgiu man pasisekė.

–        O kitu? – jis rankoje vis dar laikė laikraštį.

–        Kitu…– nusišypsojau,– gal vertėtų sakyti kitais.

–        Nenusisekusi meilė?– paklausė.

–        Nejau aš esu tokia nuspėjama?

–        O gal aš skaitau kitų mintis, nemanote?

–        Dabar apie tai negalvojau,– nusijuokiau.

–        Pričiupote.

–        Kristen,– ištiesiau jam ranką.

–        Jake’as,– suspaudė mano delną. Jo ranka buvo šilta, kaip niekieno kito.

–        Jūs čia…

–        Gali sakyti ,,tu”,– pertraukė.

–        Tu čia dažnai ateini, tiesa?

–        Taip. Čia visad galiu atsipalaiduoti bei pailsėti. Studijuoju mediciną. Ką tik grįžau iš Harvardo. LA ligoninėje esu rezidentas.

–        Neblogai… Kokios srities?

–        Kardiochirurgas.

–        Štai iš kur sužinojai, jog mane kamuoja širdies rūpesčiai.

–        Jau spėjau įgusti,– nusišypsojo parodydamas savo nepriekaištingus dantis.

Taip mes palaikėme įdomų ir lengvą pokalbį kol atėjo aštunta valanda ryto.

–        Ech… Teks rizikuoti būti nupūstai vėjo ar parblokštai kokio vėjo nuplėšto stendo,– tariau besirengdama savo smėlio spalvos lietpaltį.

–        Palauk, tai neturi skėčio?

–        Nea. Teks pabėgėti.

–        Konstatuoju: esi mazochistė..

–        Gali būti. Manau dar susitiksime.

–        Noriu tuo tikėti.

Su šypsenom paspaudėm vienas kitam rankas ir jau buvau beatidarą duris, kai Jake’as , mane pasivijęs, išskleidė skėtį ir laikydamas kita ranka duris pasakė:

–        Tik po tavęs.

Nors lauke buvo audra, mano širdyje švietė saulė.