2011 metai
Kovo 6 diena.
– Kristen !– nusišypsojo Niall‘as.
Kovo 6 diena.
– Kristen !– nusišypsojo Niall‘as.
– Tikiuosi nesutrukdžiau,– puikiai žinojau ką reiškia, kai nutraukia įkvėpimo akimirkas.
– Ne, ką tu. Mes jau tavęs laukėm.
– Gal gali patarti. Kas geriau skamba : pirma melodija,– Liam‘as pagrojo pianinu, – ar antra,– stebėjau, kaip jo pirštai spaudžia klavišus. Turėjau pripažinti, jis tai darė su pasigėrėjimu ir tą akimirką Liam‘as pasidarė nepaprastai gražus, toks, kokio man dar neteko regėti.
– Žinai, jei būčiau romantikė ir jūsų gerbėja nusivilčiau pirma melodija, bet jei būčiau pašalinė klausytoja ir gan santūri nusivilčiau antra. Tačiau kadangi jūs muziką kuriate fanams, stengiates dėl jų, gal net gyvenate dėka jų, pasirink pirmą.
– Ir kaip tau ši melodija?– viltingai pažvelgė Harry‘s.
Ruošiausi pasakyti ,,susilaikysiu nuo komentarų“, bet persigalvojau. Žinau, kad būčiau pasielgusi nemandagiai. Jei man nepatinka pops‘as dar nereiškia, jog turiu teisę teisti. Aš nežinovė. O be to, mano nuomonė yra viena iš tūkstančių. Buvau įsitikinusi, kad aplinkiniams patiks ši daina, todėl nenorėjau, jog pirmas verdiktas būtų buvęs neigiamas. Jis galėjo sudaužyti jų viltis. O jei nemeluočiau sau – giliai širdy žinojau, kad bijau suardyti besimezgančią draugystę su Louis‘u. Netroškau sugadinti jo susidariusios nuomonės apie mane.
– Atrodo, jau girdžiu, kaip praneša, jog jūsų daina įsiveržė į pirmą vietą,– nusišypsojau.
– Tu dar negirdėjai dainos žodžių,– nusijuokė Zayn‘as.
Atsisėdau ant push‘o.
– Na. Klausau,– pažvelgiau į juos.
– Bėda ta, kad jų niekaip nesugalvojam.
Klustelėjau.
– Nejau? Žinot – nepatikėsiu. Jei jau sukūrėte šią muziką, dainos žodžiai jums turėtų būti vienas juokas.
– Gal tau ir taip. Tu gi rašytoja,– pasakė Louis‘as.
– Pagal išsilavinimą esu reporterė.
– Rimtai? Maniau, kad...
– Nea,– papurčiau galvą,– tu dar daug ko apie mane nežinai,– šyptelėjau.
– Pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui, kad laukiu kada gi pagaliau grąžinsite mano adresų knygutę.
– O. Tiksliai,– nusijuokė Louis‘as.
– Aha...
Stebėjau kaip jis atsistojo, kaip jo ,savimi pasitikintys, žingsniai artėjo prie lentynos, kaip jo rankos lietė mano nuosavybę, tąkart ,atrodo, pajutau jo prisilietimą, švelnų delną savojoje sieloje.
– Sugalvojau!– sušuko Harry‘s,– tu gi gerai rašai, tiesa? Tuo neabejoju. Gal padėk mums sugalvoti žodžius?
– Juokauji?–suprunkščiau.
– O kodėl gi ne?
– Nes... – ir tikrai susimąsčiau kodėl aš spyriojuosi. Iš tiesų gi norėjau su jais pasilikti, artimiau susipažinti. Man jie patiko. Vyliausi, jog aš jiems taip pat. Atsiminiau visas savo gyvenimo akimirkas, kai neišdrįsau žengti žingsnio pirmyn., kai pabijojau pabandyti. Nenorėjau, jog tas sąrašas vis negailestingai pildytųsi, kad ši diena taptų viena iš tų, kurių gailėsiuosi iki pat senatvės.
– Ech... Ir kaip įmanoma atsispirti tokiam žvilgsniui.
– Tu nuostabi,– nusišypsojo Harry‘s.
– Atsargiai. Gali pasigailėti šitų žodžių,– tariau.
– Patikėk – niekad jų nepasigailėsiu.
Valandos bėgo, o mes vis be perstojo kalbėjomes apie viską kas šauna į galvą. Papasakojau apie save, dalinausi juokingomis akimirkomis, kurias patyriau per savo gyvenimą. Jie taip pat neatsiliko nuo manęs. Sužinojau, jog Louis‘as išsiskyrė su savo mergina, kad Harry‘s turi keistą potraukį į vyresnes moteris, kad Liam‘as bijo šaukštų, kad Niall‘as yra velniškai užkietėjęs savo gimtinės patriotas, kad Zayn‘as nėra jau toks savimeilė bei tuščias, kaip skaičiau žurnale. Užsisakėm maisto iš Nandos. Valgėm ir su Niall‘u diskutavom apie fetos sūrį. Aš sakiau, jog jis yra skanus, o jis ginčijosi, kad priešingai – neskanus. Tada kalba užsivedė apie šokius, kol viskas taip pakrypo, kad Zayn‘as mokė mane žingsnelių.
– Ne. Dėk ranką čia,– sakė.
– Po galais, neįmanoma.
– Viskas įmanoma. Pasitikėk manimi.
Jo ranka buvo padėta man ant liemens, kita bandė pastatyti mano koją reikiama linkme. Užuodžiau jo nuostabų kvapą, jutau šilumą ir galvojau koks jis gražus ir deja supratau, jog jo gyveniamas yra amžiams sugadintas. Šlovė paliks randus, gilius bei skaudžius. Jie visi nebe teko savo gyvenimų. Kada nors tai supras. Bet bus per vėlu.
Vieną gauni – kito netenki.
Taip slinko laikas, aš vis labiau pasidaviau jų įtakon, jie – mano. Netrukus atėjo septinta valanda vakaro.
– Jėzau, pas jus išbuvau aštuonias valandas. O nesugalvojau nė žodžio dainai.
Nusijuokiau.
– Dar visa rytdiena,– nusišypsojo Liam‘as.
– Ir porytdiena,– mirktelėjo akį Louis‘as.
– Jei taip– visas gyvenimas,– tariau.
– Būtų neblogai,– pasakė Niall‘as.
Atsistojau nuo grindų, kur mes visi sėdėjome. Pasiėmiau savo rankinę, o tada jie taip pat pakilo.
– Ačiū jums už viską. Buvo nuostabi diena,– pasakiau ir pabučiavau kiekvieną į skruostą.
–Rytoj ateisi, tiesa?–paklausė Louis'as.
– Būtinai.
Ir išėjau.
Eidama Londono gatve supratau, jog tai likimas.
Likimas įsimylėti.
Likimas pasakyti ,,ne".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą