2011 metai
Kovo 6 diena.
Tą rytą saulė švieti itin skaisčiai. Dar niekad per šią savaitę nebuvau mačiusi tokios nuostabios dienos. Šiltas vėjelis be paliovos glostė, o aš jį meiliai priėmiau. Buvo dešimta valanda ryto kada išėjau iš draugiškos studentės buto, kuriame apsistojau dviems savaitėms. Skubėjau susitikti su One Direction, kurie turėjo man atiduoti gyvybiškai svarbią adresų bei numerių knygutę. Net nusijuokiau sau. Mano gyvenimas buvo vienas skubėjimas. Kiek atsiminiau aš visad visur vėlavau. Pirmą dieną į darželį, susitikimą dėl pirmo savo darbo kavinėje, pas gydytojus ir dantistus, o ką jau kalbėti apie mokyklą. Ko gero manote, kad esu neatsakinga. Tačiau tiesa ta, kad niekad nemėgau lako. Aš visad jame paskęsdavau, pasimesdavau tarsi tamsiame fizikos ar vokiečių kalbos miške. Žinojau, kuria kryptimi turiu eiti, tačiau per daug greitai pavargdavau.
Pėdinau link įrašų studijos ir kas kart dirstelėjus į laikrodį mane nutvilkydavo pasitenkinimas. Turėjau valandą. Net valandą nueiti penkis kilometrus. Didžiavausi savimi, jog bent kartą ateisiu anksčiau.
Aplinkui regėjau įvairiausių kavinių, barų, kuriuose ,sau prižadėjau, būtinai apsilankysiu. Akį patraukė iš starbucks‘o išėjusi jauna pora. Jie buvo madingai apsirengę, vaikinas ją buvo apkabinęs apie liemenį, o ji užsivertusi galvą juokėsi iš jo pasakyto sąmojo. Ir staiga atsiminiau Louis‘ą. Jo plačią šypseną, gilias, mėlynas akis ir begalo gražų balsą. Mąsčiau kažin ar jis turi merginą, o gal neseniai išsiskyrė... Bet stengiausi šias mintis nuvyti, nors jos taip stipriai manęs įsikabino, kad nepajėgiau jų atplėšti.
Mąsčiau apie savo knygą, apie draugus, kuriuos palikau Lietuvoje. Nors ir jie mane paliko. Baigus mokyklą kiekvienas išsiskirstėme savo keliais. Vieni išvažiavo į Norvegiją studijuoti, kiti į Airiją ar Prancūziją. O aš mokiausi Vilniuje nors neseniai padaviau paraišką į LA universitetą. Norėjau tapti reportere. Iki atsakymo dar buvo likęs mėnuo. Bijojau tos akimirkos, kai paaiškės ar mano lūkesčiai suduš ar sušoks pergalės šokį.
Bemąstant priėjau įrašų studiją. Atidariau dideles duris ir vaikinų nurodymu užlipau į trečią aukštą. Ten iškart mane pasitiko sekretorė. Mandagiai, gal net per daug dirbtinai, pasisveikinau.
– Aš susitarusi.
– Taip, žinoma. Man jau sakė. Prašau užeiti.
Pravėrusi dideles, stiklines duris išvydau visus penkis vaikinus dirbančius prie man, muzikos srityje visiškai nepatyrusiai merginai, neaiškių kompiuterių ir instrumentų.
– Sveiki! – garsiai šūktelėjau.
Ir jie visi į mane sužiuro. Bet mano žvilgsnis tuo metu buvo įsmeigtas vien tik į Louis‘ą. Ir tą akimirką įvyko lūžis. Supratau, jog gyvenimo tėkmei nepasipriešinsi...
(...laukite tęsinio...)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą