,,And I Will Try To Fix You"

Sėdėjau  įrašų studijoje, kai Harry‘s paklaikusiomis akimis atbėgo.

–        Louis‘asi, Louis‘ai...– uždusęs rėkė.

Mano širdis suplakė dvigubai stipriau.

–        Kas nutiko?

–        Universitete susišaudymas.

–        Kokiame universitete!?

–        Kur Kristen mokosi. Dieve, Louis‘ai...– jis susiėmęs už galvos atsisėdo.

Atrodė, jog pasaulis byra į daug mažų šukių. Nepatikėjau ką girdžiu. Tiesiog negalėjau...

–        Kiek jau!?

–        Pagal pirminius duomenis, jau trisdešimt.

–        O Kristen?– surikau.

–        Nežinau, Louis'ai, nežinau!

Pasiėmęs mašinos raktus išbėgau. Paskui mane visi keturi vaikinai.

–        Greičiau,– sušukau.

Negalėjau netekti Kristen. Tik ne dabar, kai mes pradėjome bendrą gyvenimą. Ne dabar, kai mes laimingi. Spaudžiau gazo pedalą. Spidometras rodė 150km/val. Mano akimis lėkė vaizdiniai. Jos šypsena, akys, balsas, priminęs giesmę. Tik ne ji. Tik ne ji... Tik ne mano Kristen.

Aplink universitetą buriavosi milžiniška minia. Kameros filmavo visa tą kraupų vaizdą it kasdieninį reiškinį. Greitosios mašinos viena po kitos važiavo, o žmonių rauda jungėsi į vientisą skausmo ir pagalbos šauksmą.

Išlipęs pasileidau link įėjimo.

Bet mane sustabdė stiprios policininkų rankos.

–        Jums negalima ten eiti. Mūsų pajėgos jau yra viduje.

–        Palikite mane! Paleiskite! Aš privalau surasti Kristen!

–        Jei jai kas nors atsitiks, paskelbsime lentoje, kur aukų vardai įrašomi.

–        Jūs man liepiate taip paprastai atsisėsti ir stebėti prakeiktų mirusiųjų lentą ir kiekvieną sekundę baimintis, jog ten įrašys mano mylimo žmogaus vardą, lyg kokio daikto pavadinimą!?

–        Žinau, kaip jaučiates. Bet nusiraminkite. Jūs mums trukdote dirbti.

Nusisukau. Ėjau link tos lentos. Girdėjau, kaip artimieji klykia, raudoja, stebėjau išnešamus kūnus,išgelbėtus  jaunus, kruvinus žmones. Visa tai buvo lyg kraupus filmas. Tik skirtumas tas, kad ir aš jame dalyvauju. Ir galbūt jame prarasiu gyvenimo prasmę.

Atsisėdau priešais lentą. Atėjo ir vaikinai. Netarę nė žodžio prisėdo šalia.

–        Ar eisi su manimi iki pat galo?– vakar paklausė Kristen.

–        Visad, visur, su tavimi,– užkišau jos sruoga už plaukų.

–        Noriu kada nors viską mesti ir išvažiuoti į atokų miestelį, ir ten gyventi iki pat senatvės, kol abu pražilsime. Kartais man atrodo, jog ramus gyvenimas yra būtent tai, ko trokštu.

Žvelgiau į jos žalias akis. Kol jose paskendau. Švelniai lūpomis perbraukiau jos kaklą.

–        Esu tam, kad pildyčiau kiekvieną tavo svajonę,– tariau.

Kristen atsitraukė.

–        Ar tikrai galėtum tai padaryti dėl manęs? Atsižadėti to, ką turi?

–        Nors milijoną kartų.

 Staiga pasirodė baltai ant juodo užrašas ,,Džeinė O‘Hora“.  Tada suklykė pagyvenusi moteris:

–        Ne! Ne! Mano mergaitė! Mano mažoji Džeinė!

Štai kaip dužo gyvenimai. Vienas po kito. Dėl kažkokio suknisto psichopato, nusprendusio savo liūdesį išlieti kitų mirtimis.

Nenorėjau patikėti, kad neteksiu Kristen. Nebegalėjau įsivaizduoti savęs be jos. Ji buvo įsiskverbusi į kiekvieną mano sielos kartelę. Per daug ją mylėjau, kad sugebėčiau paleisti.

Keista, kaip du žodžiai gali sujaukti visą gyvenimą.

,,Kristina Žakauskaitė“– pasirodė mirčių lentoje.

Akyse aptemo. Pajutau, kaip kažkokios rankos mane apglėbia, bet aš nieko negirdėjau, nemačiau.

Skausmas plito žaibišku greičiu.

Panirau ten, kur amžiams liksiu tūnoti.

Atsiminimuose apie ją ir skausme, jog man nepavyko jos išgelbėti.

Mano kūnas pargriuvo ant žemės, bet siela liko kartu su Kristen. Ten, kur visad rasiu laimę.

Juntama beribė tuštuma. Visi spokso į tave lyg į ateivį. Jie nori tau labai daug ką pasakyti, bet nežino kaip. O kai nusprendžia pasiryžti, tu jų neklausai, tiesiog linksi galva ir žvelgi su ašarų nukankintomis akimis. Laidotuvėse jautiesi ne savimi. Matai brangaus žmogaus kūną karste, paskendusį gėlėse ir supranti, kad ir tu turėtum būti ten – kartu su juo.  Žiūrį į mylimosios suglebusį kūną. Šaltą, baltą. O neseniai  juo dar tekėjo kraujas. Ir jį lietei. Grįžęs namo nori pabūti vienas. Verkti, nes ašaros tavo skausmo naštą palengvina. Visi tavo planai sudužo. Visos svajonės. Tave kamuoja netekties jausmas. Nebemeldi stebuklo, kad tai būtų tik baisus sapnas. Nes suvoki, jog reikia eiti pirmyn, nors ir nenori.  Trokšti sustoti, pasilikti ten, kur esi. Tavo ausis pasiekia artimųjų kalbų nuotrupos ,,mielasis, privalai gyventi toliau“, ,,žinau, kaip sunku, ji buvo tavo gyvenimas“ , ,,Kristen tėvai skambina, nori pasikalbėti. Ką man jiems pasakyti?“. Bet tu tik žiūri žvilgsniu be išraiškos. Šiuo metu nieko nenori. Nes nieko nebeliko. Nebent klausimas, kuris amžiams tave persekios. ...kodėl tu ten nebuvai ir jos neišgelbėjai?.. Nuimi nuo lentynos tavo ir jos bendras nuotraukas, darytas tada, kada jautėtės laimingiausi ir kai nė neįtarėte kas greitai atsitiks.

Štai ir atėjo akimirka, kai prasideda tikras gyvenimas.

     And the tears come streaming down your face
When you lose something you can't replace
When you love someone, but it goes to waste
Could it be worse?

Lights will guide you home
And ignite your bones
And I will try to fix you