,,It's Too Late To Apologize" (22)

Ėjau kontoros koridoriumi, kai kažkas sučiupo mane už žastų. Atsisukusi pamačiau Louis‘ą.

–        Ko nori, Louis‘ai, aš skubu.

–        Man nerūpi. Mums reikia pasikalbėti. Čia ir dabar.

Atsikvėpiau.

–        Na?

Jo akys žvelgė tiesiai į manąsias.

–        Man tavęs trūko.

Trenkė tiesos antausis. Nesupratau ką jis čia per nesąmones šneka.

–        Kas iš to?

–        Noriu pasakyti, kad aš visad nuo tos akimirkos, kai išėjai, apie tave galvojau. Niekad negalėjau tavęs užmiršti, kad ir kaip stengiausi.

–        Louis‘ai, ką tu tuo nori pasakyti?  

Jis pasitraukė į šoną.

–        Aš ir pats nežinau ką noriu pasakyti. Jėzau, Kristen, tave sutikęs supratau, jog nebegaliu be tavęs gyventi.

–        Mes niekad ir nebuvome kartu.

–        Žinau, todėl savęs ir nekenčiu, jog tądien tave paleidau.

Nusukau akis. Abu stovėjome tylėdami.

–        Kaip tu drįsti ateiti, ir po ši tiek laiko man tai sakyti ? Po velnių, kaip!?

–        Žinau. Neturiu teisės kištis į tavo gyvenimą, tačiau aš savojo neįsivaizduoju be tavęs.

–        Kodėl?..– nuaidėjo klausimas, kuris visad mane kankino nepalikdamas ramybėje.

–        Kas ,,kodėl“?

–        Kodėl tu taip lengvai, mane paleidai? Kodėl nesustabdei manęs? Kodėl tiesiai šviesiai nepasakei, jog nemyli?

Jis priėjo arčiau. Jo akys blizgėjo. Kol viena maža ašarėlė nuriedėjo skruostu.

–        Aš tave mylėjau.

–        Ką?..

Staiga viskas apsivertė. Tiesa, kurią maniau žinanti, iš tiesų buvo visai kitokia. Nejau aš gyvenau iliuzijoje?..

–        Tąkart aš tave paleidau, kadangi nenorėjau, jog nukentėtum

–        Nukentėčiau!? Louis‘ai, ar suvoki ką šneki? Aš nukentėjau daug labiau manydama, kad manęs nemyli ir niekad negalėsi mylėti. Norėdamas mane apsaugoti,pats pastūmei į bedugnę!

–        Atleisk. Bet tai buvo vienintelė išeitis.

–        Ir ką ji gero davė? Tai, kad man teko kentėti, kad kiekvieną naktį sapnavau košmarus? Kad viskas ką turėjau tebuvo likusi mano išorė, o vidus išmiręs? Kad jau maniau eisianti pas psichologą, nes bent tris kartus per dieną mąstydavau apie savižudybę? Ar tai, kad keturis mėnesius man teko gerti antidepresantus?.. Dieve, kaip aš tavęs nekenčiu!– ir pravirkau.

–        Prašau, tik neverk, nes tada ir man plyšta širdis,– jis apglėbė mano pečius. Bet aš ištrūkau.

–        Neliesk manęs, tiesiog neliesk,– ašaros riedėjo lyg kraujas iš žaizdos.

–        Aš tenorėjau tave apsaugoti nuo gyvenimo, kurį gyvenu. Ar bent nutuoki, jog būčiau tau sugadinęs gyvenimą? Kiekvieną tavo žingsnį sekiotų , neatstotų tol, kol iš tavęs nieko nebeliktų.  Negalėjau sau to leisti.

–        Bet leidai.

–        Aš nežinojau, kad tu taip kentėsi. Maldauju, atleisk.

–        Ir ką tas atsiprašymas, tavo manymu, turėtų pakeisti? Aš pas tave nesugrįšiu. Pradėjau naują gyvenimą. Jį stačiau labai ilgai ir sunkiai, todėl nesitikėk, jog viską mesiu dėl tavęs – žmogžudžio, kuris mane nužudė.

–        Kristen...– jo akys išsiplėtė.

–        Ne, Louis‘ai. Aš turiu Jake‘ą. Tu – Eleanor‘ą. Viskas tarp mūsų baigta.

Jis palietė mano skruostą. Mano kūnu perėjo šiurpuliukai.

–        Neliesk manęs!– sušukau.

–        Aš tave myliu ir visad mylėsiu.

–        Laiko atgal nesugrąžinsi,Louis‘ai. Nesugrąžinsi...

Nusisukau ir pradėjau nuo jo tolintis.

–        Kristen!...Maldauju tavęs, atleisk.– išsiveržė graudi rauda iš jo lūpų.

Bet aš užsidengiau ausis ir paspartinau žingsnį.